Žiūriu į lėtai besileidžiančią saulę ir jos auksiniuose spinduliuose regiu mano kūną draskančią raudą. Norėčiau drauge su ja pasinerti į jūros gelmes ir daugiau niekada nebejausti skausmo ir nežinomybės, tos beprotiškai nepakeliamos vienatvės ir beprasmybės jausmo. Norėčiau, kad ateinanti naktis išsklaidytų neišsipildžiusių svajonių debesį, norėčiau, kad jis pagaliau plyštų ir visos jame pasislėpusios svajonės išbyrėtų, išsisklaidytų ir daugiau niekada manęs nebekankintų. Kaip gaila, kad jos neišėjo drauge su Tavimi, o pasiliko ir tarsi kirminas mane graužia kiekvieną kartą, kai tik žiūriu į kylančią saulę, lyjantį lietų, pasirodant pirmosioms žvaigždėms, visa tai man primena Tave, Tavo nuostabias žalias akis, kerinčią šypseną, švelnius bučinius, karštą alsavimą ir tyliai ištartus žodžius „noriu būti šalia tavęs  dabar ir visada“. Och, kad viską būtų galima pamiršti, išplėšti kaip knygos lapą ir išmesti, bet tai neįmanoma, nes viską užmiršti taip staiga, per daug sunku ir skaudu. Bet argi verta dar Tave prisiminti, galvoti apie Tave ir kankintis? Kiek dar laiko reikės, kad viskas pagaliau baigtųsi? Kiek dar rinksiu kaip trupinius Tavo pasakytus žodžius ir lipdysiu vientisą rišlų paaiškinimą dėl ko mane palikai? Ar taip ir nesužinosiu, kodėl turėjau taip ilgai kentėti? Kiek dar laiko guosiu save, kad Tu taip pasielgei tik todėl kad buvau Tau per daug gera, nors iš tikrųjų nemylėjai manęs visiškai… Argi buvo lengva taip viską imti staiga ir užmiršti, taip tarsi nieko nebuvo? Išėjai palikęs mane vieną su iš skausmo plyštančia širdimi, su paguoda, kad taip geriau, nes vėliau bus dar skaudžiau. Bet ar Tu manęs klausei, ar man neskauda dabar, ar galėsiu ir toliau gyventi taip tarsi nieko nebuvo? Ne, Tu viską nusprendei vienas, tarsi aš būčiau daiktas, kurio nereikia paklausti ar tu taip nori, ar tau neskauda? O man skaudėjo, labai skaudėjo, atrodė, kad kažkas širdį rauna iš krūtinės, jaučiausi įskaudinta ir pažadėjau Tau niekada neatleisti, kad su manimi taip pasielgei. Pažadėjau žiūrėdama į nebylų mėnulį, kad būsiu stipri ir nesižeminsiu prieš Tave prašydama sugrįžti, nors kentėjau, bet laikiausi savo duoto pažado. Deja, kažkur širdies gilumoje vis dar klaidžioja neišsipildžiusios svajonės, patirta nuoskauda, smilksta gražiausi prisiminimai ir viskas kartais veržiasi į išorę, tačiau aš juos saugau už tvirtai užrakintų vartų ir privalau viską užmiršti, gyventi taip, tarsi, Tavęs ir nebuvau sutikusi. Tu buvai tik praeivis mano gyvenime, nors aš galvojau, kad pagaliau sutikau savo tikrąją meilę ir išsipildys mano didžiausia gyvenimo svajonė „mylėti ir būti mylima“, deja…

Atsiuntė:  Asta

Views All Time
Views All Time
1362
Views Today
Views Today
1
0 0