Mažame, jaukiame kambarėlyje skambėjo rami melodij. Aplink mus gaubė tamsūs langai. Tik aukštai danguje buvo matyti, ryškiai šviečiantis mėnulis. Jis ly būtų žiūrėjęs į mus.

Mes buvo me paskendę žvakių šviesoje. Ji tai labiau švytėjo, tai prigesdavo, o mus tik dar labiau ramino. Sėdėjome ant minkštos lovos; savo rankomis buvau apkabinęs Ją. Ji prisiglaudė prie mano krūtinės, tarsi mažas, meilus kačiukas. Glosčiau jai galvą, pirštais braukiau per jos rudus plaukus. Jie buvo tokie švelnūs. Negalėjau sustoti lietęs jos švelnius skruostus, mažą nosytę. Padėjęs galvą ant jos pečių ir susiglaudę veidais prisiminėm vakarą, kada dovanojau mažą širdutę, kurios vieną dalį dovanojau jai, o kitą atiteko man. Tai buvo amžinos draugystės širdis. Paskendome ežero vėsoje. Mūsų žvilgsniai susitiko. Kažkur dingo ir žodžiai. Dar akimirka ir mūsų lūpos susiliejo. Lūpos, jos tiesiog žaiste žaidė. Bučinys jis buvo toks saldus. Tada tik galvojau, kad tas lekiantis, negailestingas laikas sustotų.

Staiga grįžome į mus supusį pasaulį, paskendome žvakių šviesoje. Neapsakomai buvo gera laikyti apkabintą savo iširdelę. Norėjosi tik viena – ilgai ilgai pasilikti su ja. Ji troško to paties ištarusi „angėlėli, aš taip pat tave myliu“. Deganti žvakė, tyliai sklindanti rami melodija, lūpų saldus žaidimas ir dvi įsimylėjusios sielos.

Bėdo laikas ir mums reikėjo išsiskirti. Tas negaislestingas atstumas mus išskyrė. Bet trumpam. Iki vėl ją pamatysiu, vėl galėsime jausti vienas kito šilumą, dovanoti saldžius bučinius ir pratęsti tą romantišką nepakartojamą vakarą. Margarita, aš taip tave myliu ir noriu mylėti amžinai.

Atsiuntė:  Mindaugas

Views All Time
Views All Time
1188
Views Today
Views Today
1
0 0