Taip norėčiau, kad kas nors nuoširdžiai man pasakytų – myliu.

Taip norėčiau, kad kažkas būtų šalia. taip norėčiau kažką apkabinti, prisiglausti.

Aš taip norėčiau mylėti ir būti mylima. Tačiau, galbūt, meilė – tai tik iliuzija, galbūt, jos iš viso nėra, galbūt, kažkas ją išgalvojo, kad būtų kuo tikėti, kad žmonės nesijaustų vieniši.

Meilė – tą stebuklingą žodelį kartoja kiekvienas.

Myliu – kažkada kartojau ir aš. Aš nežinau, ar tai tikrai buvo meilė. Galbūt, tik prisirišimas, susižavėjimas, noras, kažką mylėti, galbūt, aš tik norėjau patirti tai, apie ką visi kalba. O galbūt, aš iš tikro mylėjau.

Myliu – sakydavo man ir aš tuo tikėjau, supratau, kad tai buvo tik melas.

Aš gyvenau, lyg pasakoje, viskas atrodė taip paprasta ir žavu, aš buvau kaip princesė, nuostabioje pilyje. Bet, deja, vieną dieną pilis ėmė griūti, ji griuvo, o aš stovėjau ir žiūrėjau nežinodama, ką daryti, man buvo beprotiškai skaudu, pro ašaras aš nebemačiau nieko.

Sakoma, kad laikas užgydo ir didžiausias žaizdas, taip teisybė, tačiau kodėl neužsimenama, kad vis tiek lieka didelis randas, kurio niekas, niekas nebeištrins, tas randas liko ir mano širdyje, retkarčiais man jį vis dar skauda.

Kiekvieną kartą kai kas nors man sako – draugaukim, aš griežtai atsakau – ne!

Jums tikriausiai įdomu kodėl.

Aš bijau, bijau vėl patirti tą kvailą, bet labai stiprų jausmą. Aš nuo jo bėgu kaip tik galiu, retkarčiais stabteliu ir taip noriu grįžti atgal, taip noriu vėl mylėti, bet vos tik žengusi pora žingsnelių, aš vėl imu bėgti, bėgti, bėgti.

Aš bijau vėl apsigyventi toje pasakų pilyje, kuri tokia netvirta, ji taip greitai griūna, aš bijau, kad ji vėl gali sugriūti. Ir manyje liks dar viena kraujuojanti žaizda, o to aš, galbūt, jau nebeištverčiau.

Jeigu jūs ką nors mylite, mylėkite, mylėkite nuoširdžiai, ir iš visų jėgų saugokite tą trapų jausmą, kuris taip greitai dūžta.

Views All Time
Views All Time
2025
Views Today
Views Today
2
0 0