Myliu, Myliu, myliu, myliu, myliu, myliu galiu tai kartoti visada ir sakant myliu vis užpuola kitoks jausmas… Jausmas kurį pasakyti galiu pasakydama myliu…

Paimu tuščią baltą popieriaus lapą ir rašau… Rašau pati nežinodama kodėl, tiesiog drebančios rankos ir širdies gilūs atodūsiai diktuoja žodžius. Kas pasakytų, kad gyvenimas nesudėtingas ir nepainus? Kiekvienas žmogus turi savo istorijas, tačiau aš taip pat galiu papasakoti nepaprastą istoriją. Tai nenurašyti žodžiai, ne eilėraštis padailintas įvairiomis metaforomis, o tikra gyvenimiška pilna jausmų istorija. Prieš pasakojant norėčiau Tau padėkoti, už viską: už kiekvieną akimirką praleistą kartu, už tai, kad esi… Kad esi šalia manęs. Jei būtai dabar šalia manęs tyliai paklaustai, kodėl mano skruostais krenta ašaros? Bet suprask, tai džiaugsmo ašaros. Dar niekada neteko verkti iš laimės, dar niekada nesidžiaugiau taip gyvenimu ir niekada nebranginau taip žmogaus.

Vasara. Mums ta vasara buvo abiem ypatinga. Štai jau praėjo metai ir atėjo kita vasara, bet tai kas tada įvyko gyvens mumyse amžinai. Man nesvarbu kiek praeina laiko, diena, mėnesis ar metai. Man svarbiausia, kad būtai šalia.

2006 metų Liepos 31 diena 20 valanda 57 minutes. Tai diena kai mano gyvenimas pasikeitė, diena, kai mes du atskirus gyvenimus sujungėm į vieną. Galėčiau begalę valandų kalbėti ką tada jaučiau, kai pirmą kartą tave pamačiau, ką dabar šiandien jaučiu. Tačiau tik tu vienas mane supranti, tik tu žinai ką jaučiu, nes tik tu jauti mane. Kažkada, kai mes dar buvom nepažįstami pirmas tavo žvilgsnis manyje uždegė ugnį. Ugnį, kuri išlydė mano sielos gruoblėtą paviršių.

Man sunki be tavęs kiekviena sekundė, net ir dabar sunku kalbėti. Tačiau kad ir kur bebūčiau, kad ir kas nutiktų visada jaučiu savy Tave. Niekas neatims iš manęs to brangaus laiko, kurį patyrėme kartu.

Galbūt kiti žmonės pasakytų čia ne meilė, čia susižavėjimas. Vieną dieną viskas baigsis. Tačiau kam tai įdomu? Aš galiu atsakyti už mus abu. Tik ne mums. Tik mes žinom tikrą atsakymą- viskam galo nėra.

Niekada būčiau netikėjus, kad galiu būti tokia laiminga, jog gali kitas žmogus suteikti tiek daug jausmų kitam žmogui. Noriu bėgti pas tave, noriu šitame mažame pasaulyje šaukti MYLIU, noriu trypti ir šokinėti iš džiaugsmo. Aš nežinau kaip man reikės per savo gyvenimą atsidėkoti Tau už jausmus…Tačiau aš žinau, kad visada būsiu šalia ir Tu turėsi mano širdutę savyje.

Atrodo, kad norėčiau papasakoti visą mūsų draugystę nuo pat pradžios. Bet ar įmanoma papasakoti kiekvieną dieną? Kai tu būni šalia paprasčiausi dalykai virsta stebuklingais. Ar kas nors suprastų jei papasakočiau kaip žaismingai vaidini Betmaną? Abejoju… Ar kam nors žodis KAIMYNĖLIS sukeltų tiek daug juoko? Ne, nes tai tik mūsų prisiminimai…

Atsiuntė: Inga

Views All Time
Views All Time
2616
Views Today
Views Today
2
0 0