Helenistinei kultūrai, stereotipiškai laikomai blaivia ir racionalia, buvo būdingi tikėjimai įvairiomis maginėmis praktikomis, jas išpažįstančiųjų manymu, turėjusiomis padėti ne tik anapusiniame, bet ir šiame, žemiškajame, pasaulyje. Vienas tokių požymių – daugybė kerėjimų, be kurių tūlas graikų pilietis negalėdavo išsiversti nei archaikos, nei klasikos, nei (tuo labiau) helenizmo epochose. Ypač pastarojoje, nes Aleksandro ir vėlesnių Heladės užkariautojų romėnų dėka graikiškoji oikumena susidūrė su rytietiškomis okultinėmis doktrinomis ir buvo jų smarkiai veikiama. Ir prieš kelis tūkstančius metų žmonėms išgyvenant nuo mūsiškų mažai kuo besiskiriančias aistras ypač daug dėmesio sulaukdavo vadinamieji meilės kerai – žodiniai užkalbėjimai, užtikrinantys priešingos lyties atstovų (-ių) susižavėjimą ir aistrą. Tai, kad šie tekstai buvo traktuojami visiškai rimtai, negana to, juose pateiktus patarimus iš tikrųjų bandyta įgyvendinti, liudija archeologiniai tyrinėjimai. Praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Egipte buvo aptiktas maginės paskirties objektas – molinis ąsotis, kuriame buvo įdėta molinė moters (nuogos, priklaupusios, už nugaros surištomis rankomis, pervertos varinėmis adatėlėmis) figūrėlė.

Akivaizdus ne tik radinio, bet ir pačių kerų sinkretinis pobūdis – magiški burtažodžiai, kaip ir pats tikėjimas jų galiomis, be jokios abejonės, buvo paveikti egiptietiškosios „Mirusiųjų knygos“ (juolab kad tekstai buvo aptikti Egipto teritorijoje), dar didesnio poveikio siekta apeliuojant ne tik į egiptietiškus, graikiškus, bet ir į azijietiškos kilmės dievus ir dievybes, akivaizdus ir stiprėjančios krikščionybės poveikis. XIX amžiaus pradžioje aptikti graikų kalba papiruse surašyti tekstai tyrinėtojų sudėti į „Graikų magiškų papirusų“ (Papyri Graecae Magicae) sąvadą.

Nūdienos skaitytojui šie įrašai turėtų būti įdomūs ne tik literatūros, bet ir apskritai kultūros požiūriu, tai ne tik kiek kitokią – nesokratiškąją, paslapčių ir misticizmo kupiną – antiką atspindintys, bet ir meilės universalumą liudijantys kūriniai. Meilė anais ir šiais laikais, be malonių žodžių ir žiūrėjimo į akis, – dar ir bandymas paveikti kitą, noras jį valdyti, o per tai – rizikingas ėjimas į dievų, mirties ir demonų pasaulius.

Kerėjimų tekstai paimti iš Karlo Preisendanzo parengto dvikalbio (senąja graikų ir vokiečių kalbomis) leidinio: Karl Preisendanz, Papyri Graecae Magicae / Die Griechischen Zauberpapyri, t. 1, Leipzig, Berlin: Verlag und Druck von B. G. Teubner, 1928, p. 83–89, 115, 179.

Meilės aistros sužadinimo kerėjimas

Paėmęs vaško [arba molio], nulipdyk dvi būtybes, vyrišką ir moterišką. Vyriškį padaryk ginkluoto Arėjo pavidalo, kairėje rankoje laikomu kalaviju duriantį po moteriškos būtybės dešiniu raktikauliu, o ją – pasisukusią veidu [į vyrą] ir klūpančią ant kelių. Magišką daiktą pritvirtink prie galvos arba kaklo. Tos, kurią keri, atvaizdą aprašinėk. Ant galvos rašyk –isee iao iti une brido lotion nebutsosualet, ant dešinio klausos organo – uer mechan, ant kairio – libaba oimatot, ant regėjimo organų – amunabreo, ant dešinės akies – orormotio aet, ant kitos – chobue, ant dešinio raktikaulio – adeta meru, ant dešinės rankos – ene pas enesgaf, ant kitos – melchiu melchiedia, ant delnų – melchamelchu ael, ant krūtinės – motinos duotą užkeikiamosios vardą, ant širdies – balamin Tout ir pakirkšnyje – aobes aobar, ant nekaltybės – blichianeoj uoia, ant užpakalio – pissarba, ant klubų: dešinio – elo, ant kito – eloaioe, ir, paėmęs trylika varinių adatų, įdurk vieną į smegenis sakydamas: „Aš perduriu tavo, tokia ir tokia, smegenis.“ Ir dvi [adatas] į klausos organus, ir dvi į akis, ir dvi į burną, ir dvi į krūtinkaulį, ir dvi į delnus, ir dvi į nekaltybę, ir dvi į klubus, kiekvieną kartą sakydamas: „Aš perduriu tokios ir tokios [moters] tokį ir tokį organą, kad ji neprisimintų nieko, tik mane, tokį ir tokį.“ Ir, paėmęs švininę plokštelę, rašyk šią maldą ir pakabink šią maldą siūleliu ant būtybės, prie pagrindo užrišdamas tris šimtus šešiasdešimt penkis mazgus, sakydamas taip, kaip moki: „Abrakse, čiupk ją.“

Kai saulė ne laiku arba neįprastu būdu patekės, įdėk [tai] į dėžutę su to metų laiko gėlėmis.

Malda, kurią būtina parašyti ir perskaityti:

„Patikiu šią maginę priemonę jums, chtoniškiesiems dievams Hesemigadonui ir Mergelei Persefonei Ereškigalei*, ir Adoniui Barbaritai, Hermiui požeminiam Totui, fokentazepseu aerchtatu misonktai kalnachambre ir stipriajam Anubiui psirint, turinčiam Hado raktus, požeminiams dievams ir demonams, jaunikliams ir jauniklėms, vaikinams ir mergaitėms, metai iš metų, mėnesiai iš mėnesių, valandos iš valandų. Užkeikiu visus šioje vietoje esančius demonus padėti šiam demonui ir tepabunda bet kuris, tebūnie vyriškas ar moteriškas, ir tegul patenka į bet kokią vietą, į bet kurią gatvę, į kiekvienus namus, ir tegul užkeikia ir magiškai priverčia. Užkeik tokią ir tokią, kurią [pagimdė] tokia ir tokia, kurios maginį daiktą tu turi, mylėti mane, tokį ir tokį, kurį pagimdė tokia ir tokia. Tegul neužmezga santykių nei iš priekio, nei iš užpakalio ir tegul nedaro [nieko] dėl malonumo su kitu vyru, tik su manimi, tokiu ir tokiu, ir tegul tokia ir tokia negali nei gerti, nei valgyti, nei iškentėti, nei ištverti, nei išlikti rami, nei miegoti be manęs, tokio ir tokio, kadangi aš užkeikiu tave baisiuoju ir drebulį keliančiu vardu, kurio vardą išgirdusi žemė pabunda, kurio baisųjį vardą išgirdę demonai tampa pilni baimės, kurio vardą išgirdusios upės ir akmenys sprogsta.

Užkeikiu tave, mirusiųjų demone, vyriškosios arba moteriškosios lyties, [žodžiais] barbarita chenmbra baruchambra ir [žodžiais] Abrat Abrasaks sesengen barfaragges, ir šlovinguoju žodžiu aoiamari, ir [žodžiais] Marmareot Marmarauot Marmaraot a marza, maribeot. Nepraleisk pro ausis, mirusiųjų demone, mano nurodymų ir vardų, atsikratyk tave apėmusio stingulio, nesvarbu, koks bebūtum, vyriškas arba moteriškas, nueik į kiekvieną vietą, kiekvieną gatvę, kiekvieną namą ir atvesk man tokią ir tokią, ir sulaikyk jos maistą ir gėrimą, ir neleisk, kad jinai su kokiu nors vyru dėl malonumo susieitų, net ir su savu vyru, tik su manimi, tokiu ir tokiu, tempk tokią ir tokią už plaukų, už visų vidaus organų, už sielos pas mane, tokį ir tokį, bet kuriuo metu, naktį ir dieną, iki to laiko, kol ateis pas mane, tokį ir tokį, ir neatskiriamai pasiliks su manimi tokia ir tokia. Padaryk, magiškai priversk visame mano gyvenime tokią ir tokią būti pagalbininke man, tokiam ir tokiam, ir [tegul ji] neatšoka nuo manęs nė akimirkos. Jeigu tai atliksi, tučtuojau leisiu ilsėtis, nes juk aš – Barbaras Adonajus, uždengiantis žvaigždes, spinduliuojantis šviesulys, viešpataujantis virš dangaus, kosmoso valdovas attuin iatuin selbiuot, Aot sarbatiut iattierat Adonai ia rura bia bi biote atot Sabaot ea niafa amarachti, satama, zauatteie serfo ialada iale sbesi, iatta, maradta, achilttee chooo oe eacho, kansaosa, alkmuri, tiur, taoos, sieche, aš – Totas osomaj.

Užkeik, magiškai priversk tokią ir tokią mylėti, mylėti, jausti aistrą tokiam ir tokiam todėl, kad aš keriu tave, mirusiųjų demone, [vardu] baisiuoju, didžiuoju iaeo bafrenemun oti larikrifia eueai firkiraliton jumen er faboeai, kad tu pas mane užkeikimo būdu atvestum tokią ir tokią, [tai, kad] ji ir galvą [savo] prie [mano] galvos prispaustų, ir lūpas su lūpomis [bučiniu] sujungtų, ir pilvą prie pilvo prispaustų, ir dubenį prie dubens suartintų, ir gėdingąją vietą prie gėdingosios pritaikytų, ir savo meilę patenkintų tokia ir tokia su manimi, tokiu ir tokiu, per amžius amžinuosius.“

Tuomet kitoje lentelės pusėje nupiešk širdį ir charakterius taip, kaip parodyta žemiau.

Veiksmo išprašymas. Leidžiantis saulei, laikydamas minėtąjį maginį daiktą, kalbėk:

„Oru skrajojantis vėjau, lekiojantis dvelksmu, auksaplauki Helijau, sukuriantis nesibaigiančiąją liepsnų ugnį, eterinėmis sąsajomis irkluojantis didžiąją ašį, gimdantis tai, ką paskui pats sugriauni, juk iš to tavo nustatytais dėsniais sudaryti visi elementai, jie maitina visą keturiomis kryptimis kasmet judantį kosmosą. Įsidėmėk, palaimintasis, nes aš šaukiu tave, valdantį dangų, žemę ir chaosą, ir Hadą, kuriame ganosi anksčiau į šviesą žvelgusių žmonių demonai. O dabar aš maldauju tave, palaimintasis, nekūniškasis, kosmoso viešpatie, kai tu ateisi į žemės guolį, į mirusiųjų šalį, atsiųsk tokiai ir tokiai vidurnakčio metu, tą naktį, kuri tavo nurodymu būtinai ateis, šį demoną, kurio kūno liekanas aš laikau rankose, kad toji, kurios aš geidauju visa savo širdimi, viską man įvykdytų, [maldauju tavęs], romusis, gailestingasis, nieko blogo man nelinkintysis. Ir nepyk dėl mano įnirtingų maldavimų: juk tu pats nustatei, kad žmonės žinotų moirų siūlus, ir [mano maldos sutampa] su tavo nurodymais. Šaukiuosi tavo vardo, Horai, kurio vardas tapatus moirų [vardui]: achaifo toto fiacha aie eia iae, eia toto fiacha, pasigailėk manęs, protėvi, kosmoso šaka, pats iš savęs gimęs, ugnianešy, auksu šviečiantysis, faesimbrot, kosmoso valdove, neužpučiamos ugnies demone, nekūniškasis, auksarati, šviečiantysis, atsiunčiantysis spindulių švarą žemėn, nusiųsk tą demoną, kurio aš prašiau, tokiai ir tokiai.“

Kitokiu būdu vardas: achai fototo aie, eia, iae, eio, to, to, fiacha; kitaip: achai fototo aie iea eai iae, aei eia ototo fiacha.

Meilės kerėjimas „Ne kiekvienam žinomas Afroditės vardas“

Ne kiekvienam žinomas Afroditės vardas – Nefer-iryt**. Toks yra tas vardas. Jeigu nori prisivilioti gražią moterį, laikykis skaistybės tris dienas. Paskui pasmilkyk smilkalais, kartodamas šį vardą. Nueik pas [geidžiamą] moterį, mintyse ištardamas [Afroditės] vardą septynis kartus. Daryk tai septynias dienas ir tau pasiseks.

Meilės kerėjimas „Afroditės iškvietimas su indu“

Nesusitepk septynias dienas, paimk baltą indą, jį pripildyk vandens ir aliejaus. Prieš tai indo dugne juoda mira užrašyk: Eioh hifa, elampser dzelaeuouo (dvidešimt penkias raides [čia 26]), o dugno išorėje Tahiel, htonie, drakso (aštuoniolika raidžių) ir įtrink tai baltuoju vašku. [Indo] krašte iš išorės užrašyk: Iermi, filo s erikoma derkomalok gaule Afiel aš prašau. Skaityk tris kartus. Pastatyk ant grindų ir, įdėmiai žvelgdamas, skaityk: „Kviečiu tave, mergaičių motina ir valdove, Ilaout obrie louh tlor, pasirodyk, šventoji šviesa, ir atsakyk, apsireikšdama savo nuostabiąja forma.“

Paskui įdėmiai žvelk į indą. Kai pamatysi, pagarbink ir skaityk: „Džiaukis, šlovingiausioji deive Ilaraouh***. Ir jeigu padėsi man – ištiesk ranką.“

Jeigu išties – klausk jos ko nori. O jeigu ne, kalbėk: „Šaukiuosi Ilaraouh, pagimdžiusią Chimerą, Horą ir palaimintąsias charites, šaukiuosi ir Dzeuso pagimdytąją visų daiktų Pramotę, dviformę, bedalę, greitąją, putaspalvę Afroditę. Parodyk nuostabiąją valdovėsIlaraouh šviesą ir žvilgsnį. Keriu tave, dovanojančioji ugnines dovanas, elginal, ir šlovinguosius vardus: obrietiuh, kerdiunouhilepsin niou naunin ioutou trigks, tatiout gertiat, gergeris, gergerije teiti.“

Pagerbk ją ir pamiltais vardais: „Oisia ei ei ao eu aao ioaiaio sotou berbroi, akterobore, gerie ieoua, atvesk pas mane šviesą ir nuostabųjį savo žvilgsnį ir tikrąją fialomantiją, ugniašviesę, sukeliančią ugnį iš abiejų šonų, io io ft aie toutoi faefi. Vykdyk.“

Veiksmas: žinomu tau būdu apsivalęs, paimk varinę taurę, ant jos juoda mira užrašyk anksčiau pasakytą iššaukiamos Afroditės kerėjimą. Naudok karštą aliejų ir švarų upelio vandenį. Pastatyk taurę sau ant kelių ir skaityk virš jos anksčiau nurodytus kerėjimus. Deivė tau pasirodys ir padės viskuo, ko panorėsi.

___

* Deivė Ereškigal – požemio karalystės valdovė šumerų-akadų mitologijoje.

** Nefer-iryt – egiptietiškai „gražioji akis“ – deivės Hator (graikų Afroditės) epitetas.

*** Ilaraouh – iškraipytas graikų kalbos žodis hilara, „linksmoji“ – deivės Afroditės epitetas.

Vertė Vidas Poškus

Views All Time
Views All Time
3487
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn