Psichologas E. Fromas rašė, kad augančiai kartai ypač svarbu yra jausti ir suprasti meilės, kaip paties žmogiškiausio  jausmo, galią ir prasmę. Pasak minėto psichologo, meilė – moralinės raidos pagrindas. Tačiau doro elgesio žodžiais  neįmanoma išmokyti – žmogus dorai elgiasi iš meilės, dėl žmogaus, kurį myli.  E. Fromas sako, kad vaikas, neturintis žmogaus, kurį galėtų mylėti visa širdimi ir jausti meilę, neturi svarbiausio pamato savo dorovei. O kur gi slepiasi šie meilės klodai? Pirmiausia šeimoje! Vaikai ir tėvai – neatskiriami visą gyvenimą. Tai šeima. Ji leidžia artimai bendrauti, sukurti psichologinį komfortą, padėti vienas kitam, patirti savo reikšmingumą, artimo meilę, užuojautą ir pagarbą. Šeima – tai didžiuliai rūmai, kuriuose gyvena motinos, tėvo ir vaikų meilė, gerumas, tarpusavio pagarba. Tokioje atmosferoje, kai sugebama išklausyti ir besąlygiškai priimti kitą, į meilę atsiliepiama meile. Labai svarbu, pasak psichologų,  šeimoje šį jausmą įsisąmoninti ir įvardinti žodžiais. Tai sustiprina meilę, jos dalinimą artimiesiems. O šio jausmo slėpimas sukelia vidinę ir išorinę įtampą, kuri apsunkina žmonių bendravimą ir sukelia susvetimėjimą.

Mylėdamas žmogus kitam dovanoja save – savo gyvenimo energiją, savo atidumą, džiaugsmą, susidomėjimą, išmintį, žinias, ramybę, liūdesį ir juoką. Duodamas nelaukia grąžos, o taip, anot psichologų, įprasmina savo būtį ir dėl to jaučiasi laimingas.

Dabartiniu laiku šeimos problemos tapo ypač opios: tėvai ir vaikai vis dažniau atsiskiria vieni nuo kitų, jie vis daugiau užsiėmę, kaskart vis mažiau laiko lieka bendravimui, bendram darbui ir poilsiui. Pagal portalą www.vsv.lt, dar ir dabar gaji ilgą laiką vyravusi nuomonė, kad tėvai, išleidę vaiką į darželį ar mokyklą, visą atsakomybę už jo ugdymą perduoda auklėtojams ir mokytojams. Reikėtų nepamiršti, kad tėvų ir pedagogų atsakomybė abipusė.  Mūsų gyvenimo tempas priverčia esminius dalykus nustumti į šalį. Mamoms ne visada užtenka laiko padainuoti vaikui dainelę, pabūti kartu ir pasidžiaugti nors ir nežymiais suaugusio akimis vaiko pasiekimais,  o dabartinės senelės dažniausiai gyvena atskirai ir nemoka pasakų.

Tėvelių ir senelių pareiga  meile, atidumu, rūpesčiu, gebėjimu klausyti ir išgirsti paveikti vaiko vidinį pasaulį, nuoširdžiai gerbti jo augimą, juo domėtis. Vaikui labai svarbu būti išklausytam ir suprastam nevertinant. Psichologų teigimu, besąlygiškas priėmimas vaiką pakelia kaip ant sparnų. Nebijokime atsiverti savo vaikams ir leiskime jiems būti atvirais mums, sau ir pasauliui. Ugdykime juos gėriu,  jausmų tyrumu, leiskime lietis  tyros vaikystės versmei. Suaugusiųjų pareiga padėti vaikams įveikti gyvenimo prieštaravimus, pamokyti, susidūrus su konfliktiška gyvenimo tikrove, išlikti savimi ir priimti išmintingą sprendimą. Labai svarbu nebijoti žvelgti vaikui į akis, švelniai jį paliesti, su juo patylėti, pamąstyti ir po to paklausti, apie ką jis tuo metu galvoja, ko norėtų? Tėvai turėtų nevengti ir savo atvirumo, kuris, pasak psichologų, būtinas vaikui atsiverti. Šeima turėtų būti šventovė, kuri saugo vaiko svajonių pasaulį ir  turtingą jo vaizduotę, skatina vaiko kūrybinį aktyvumą, sudaro sąlygas tobulintis, jaustis saugiu, laisvu, mylimu ir reikalingu, suteikia galimybes tenkinti pažintinius interesus, veikti ir kurti. Ir visa tai telpa į vieną žodį – MEILĖ! ! !

Views All Time
Views All Time
2895
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn