Žmogus išganomas per meilę ir meilėje“ (Viktoras Franklis)

„Mylėti yra sudėtingiausia užduotis, kuri nesiliauja egzistavusi nuo tada, vos tik rytą atsikeli, iki  tolei, kol vakare atsiguli“ (levas Tolstojus)

„Jei sutuoktiniai nebendradarbiauja, nesidalija, nesikalba, neauga kartu, jie negali vadintis sutuoktiniais“   (Valerio Albisetti)

SANTUOKINĖ MEILĖ KRIKŠČIONIŠKOJE ŠEIMOJE

Įžanga. Vartodami sąvokas „meilė“, „šeima“, šiandienos žmonės gali visiškai nesusikalbėti, kadangi suteikia šioms sąvokoms skirtingą turinį. Mes kalbame apie krikščionišką šeimą ir Santuokos Sakramento gaivinamą bei  puoselėjamą santuokinę meilę. Iš karto reikia pasakyti, jog sutuoktiniai, kurie eina į bažnyčią, kad jų santuoka būtų palaiminta, dažnai Santuokos Sakramentą suvokia tik kaip vienkartinę, išorišką arba beveik maginę  apeigą, o taip pat jie nebūna pasiruošę  tikrai santuokinei meilei ir krikščioniškos šeimos kūrimui. Tuo tarpu krikščionių šeimoje santuokinės meilės puoselėjimas yra pirmoji sutuoktinių pareigą.   

Santuokinė meilė ir krikščioniška šeima prasideda sutartimi.  Bažnyčia moko, jog  sutartis tarp dviejų asmenų, vyro ir moters, yra tas momentas, kuris pagimdo santuoką, po kurios abu įgyja tam tikras teises bei pareigas. Sutarties momentas  tai asmenų valios aktas tapti vyru ir žmona, kuriuo jie išreiškia savo giliausius žmogiškus troškimus, atskleidžia intymiausią savo žmogiškos esybės dalį (mylėti, būti mylimu, būti bendrystėje su kitu). Toks valios aktas įtraukiamas į teisės sritį, kadangi po jo atsiranda tarpusavio priklausomybė. Tad kaip ir po kiekvienos kitokios sutarties, lieka objektyvios teisės bei pareigos. Esmines jų  galima nusakyti trimis žodžiais: įsipareigojama “kurti bendrą gyvenimą”: pradedama gyventi kartu, norint padėti vienas kitam pasiekti žmogišką pilnatvę bei laimę, kurią teikia tarpusavio meilė, ir priimant tos meilės vaisius – vaikus,  įsipareigojant juos gimdyti, auginti bei auklėti. 

Santuokinė meilė yra Sakramentas. Bažnyčia taip pat moko, jog santuokinė meilė, kuriai įsipareigojama santuokos sutartimi, tarp pakrikštytųjų, vyro ir moters, paties Viešpaties Jėzaus buvo iškelta iki Sakramento garbingumo. Paprasta santuokinė sutartis ir Sakramentas įvyksta tuo pačiu momentu ir apima visą tolesnį bendrą sutuoktinių gyvenimą, iki vieno iš jų natūralios mirties. Lotyniškas žodis „sacramentum“ lietuviškai verčiama „slėpinys“. Kodėl Kristus ir Bažnyčia moko, jog santuokinė meilė tarp pakrikštytųjų įeina į slėpiningą tikrovę? Kartais žmonės galvoja, kad jų  meilė atsirado savaime, arba jų pačių iniciatyva. Iš tikrųjų jų meilės versmė yra Dieve, kadangi Dievas yra Meilė ir sukūrė žmogų panašų į save – galintį ir norintį mylėti kitą.

Dievas yra Meilė. Tačiau visuomenėje, žmonių santykiuose yra daug egoizmo, neapykantos, savanaudiškų interesų, abejingumo. Visa tai tarsi smogas slegia žmones ir dėl to kartais jiems tampa sunku tikėti į Dievą. Bet jei miršta Dievas žmogaus širdyje (kitaip sakant, jei žmogus praranda Dievo jausmą bei sampratą), miršta ir geriausia žmogaus dalis. Todėl Dievas nuo amžių sukūrė planą – paskleisti pasaulyje daug meilės ženklų, žmonių, kad jie mylėdami vienas kitą, sužadintų kiekvieno žmogaus širdyje meilės nostalgiją. Kai matome tiesiog prieš savo akis realią meilę, negalime nejausti, jog meilė yra jėga galinti teikti gyvenimą ir todėl verta ja gyventi. O  jei žmogus patiki meile ir ja ima gyventi, jis nesunkiai gali sugrįžti prie Dievo.

Tie meilės ženklai pasaulyje, pirmiausia yra sutuoktiniai, kurie nutaria ir stengiasi mylėti vienas kitą pagarbia santuokine meile, panašia į Dievo meilę mums. Jų meilė yra ištikima, rūpinasi kito gėriu, visa išveria,  moka atleisti, paaukoti save iki gyvybės atidavimo už tą, kurį myli. Štai kodėl santuokos sakramentas nėra tik ceremonija bažnyčioje, o gyvenimas, kuriame tarpusavio meilė tampa regima. Meilė, kuri pirmiausia suprantama, kaip pagarba ir laimės bei gėrio teikimas kitam.

Santuokinė meilė tai bendradarbiavimas ir asmeninės atsakomybės prisiėmimas. Iš sakramento sąvokos kyla samprata, jog santuokinė meilė nėra stebuklingas įvykis nutikęs gyvenime, bet psichinis ir dvasinis dviejų asmenų darbas, siekiant sukurti bendrystę, kurioje abu galėtų jaustis gerai, abu būtų laimingi. Iš to seka, jog negalima bet kaip elgtis su meile, su santuoka, su kitu asmeniu. Tiek moteris, tiek vyras krikščioniškoje šeimoje iš savo pusės siekia kiekvienoje kasdienybės situacijoje  būti sąmoningu, supratingu ir pasirinkti tokį elgesio būdą, kad tarpusavio santykyje įrodytų, jog myli kitą. „Santuokinė laimė ir giedra nėra dovanojamos – jos kuriamos. Kas mano, kad meilė tarp dviejų asmenų gali egzistuoti be individualaus sąmoningumo, be individualios atsakomybės, klysta“ (Valerio Albisetti).

Intymiosios meilės vaidmuo santuokinėje meilėje. Tad mylėti  santuokine meile krikščioniškoje šeimoje, pirmiausia reiškia: gerbti kitą kaip asmenį ir siekti padėti jam augti kaip asmenybei; užmegzti artimą dvasinę bendrystę; gerbti kito augimo tempus;  atleisti, kai to reikia; žengti pirmą žingsnį, sprendžiant nesusipratimą; būti supratingu; mokėti laukti; džiaugtis kito sėkme.

Intymiosios kūniškos meilės akimirkos  tarp dviejų asmenų, kurie vienas kitą gerbia ir myli, patvirtina, jog jie nori būti „viena“ visame  žmogiškame gyvenime. Fizinis artumas ir malonumas, kurį jie vienas kitam teikia, papildo jų tarpusavio  meilės santykius.

Šiandien juntama tendencija kito kūną naudoti savo malonumui, atsiejant intymų bendravimą nuo aukštesnių kito asmens poreikių: tampa nesvarbu, ką kitas galvoja, ko trokšta, kaip jaučiasi, ką svajoja ar planuoja.  Malonumų vartotojas  ir santuokinę meilę norėtų paversti galimybe sau pasinaudoti kitu asmeniu, kaip daiktu.

Santuokinės meilės atkūrimas.  Santuokinėje meilėje kitas pirmiausia yra draugas, kuriuo galima pasitikėti, kuriam galima visa išsakyti, įvardinti problemas ir analizuoti jų priežastis, kartu ieškoti sprendimų.

Deja, daugelyje porų žmonės gyvena gilioje vienatvėje, nes turi meilės problemų. Kai prasideda sunkumai, o visuose santykiuose, neišskiriant nei vienų, anksčiau ar vėliau atsiranda sunkių situacijų, jie užmiršta gražią pradžią ir ima klimpti į nesusipratimų, nesantaikos, kito kaltinimo liūną.  Problemos dažnai neišsiaiškinamos, o nustumiamos į šoną. Neišsiaiškinti dalykai santykiuose vėl ir vėl iškyla ir laikui bėgant būna vis sunkiau juos nugalėti. Santuokinėje meilėje, kuri pirmiausia yra  artima dvasinė draugystė, atsiranda plyšiai ir ji iškreipiama. Kai moteris ir vyras šeimoje praranda intymius dvasinius, meile pagrįstus santykius, pamažu liaujasi ir intymūs fiziniai santykiai.  Buvimas kartu ilgainiui gali tapti beprasmiškas ir vesti į skyrybas.

Todėl sutuoktiniams, kuriems pritrūko supratingumo, kuriant santuokinę meilę, kol dar visiškai neišardyti jų tarpusavio ryšiai ir šeima, svarbu ją atkurti. Atkūrimo darbą pradėti galima bet kuriame gyvenimo etape, netgi pagyvenusiame ir senyvame amžiuje.  Kartais tam reikalinga labai kvalifikuota psichologinė arba dvasinė pagalba, o kartais užtenka vien jų pačių geros valios. Kartais santuokinę meilę gali išgelbėti ir vienas iš dviejų, jei labai atsakingai siekia pats vienas augti meilėje, tuo pačiu ilgainiui paveikdamas ir kitą.  

 Išvados. 1) Nuolatos augti meilėje reikia nemažų pastangų ir tvirtos valios, nes šiandieninė kultūra mums diegia daugybę egocentriškų ir narcisistinių elgesio būdų bei įpročių. 2) Visose gyvenimo situacijose turime labiau tikėti meilės jėga, prisiminti santuokos pradžią, tai kas buvo gera ir gražu, matyti sutuoktinyje ir pozityvius dalykus, neleisti visa užgožti neigiamoms patirtims.

3) „Santuokinė meilė yra kito priėmimas.

    Santuokinė meilė yra jėga, įgalinanti duoti tai, kas mumyse geriausia.

    Santuokinė meilė leidžia jaustis mylimiems net ir tada, kai suklystame.

    Santuokinė meilė yra bendravimas su kitu, nepaisant nieko.

    Santuokinė meilė yra bendradarbiavimas

    Santuokinė meilė yra atleidimas

    Santuokinė meilė yra nuoširdumas.

    Santuokinė meilė yra atvirumas.

    Santuokinė meilė yra kantrybė, mokėjimas laukti kito.

    Santuokinė meilė argumentuotas mąstymas

    Santuokinė meilė neišvengia skausmo, bet suvokia jo prasmę.

    Santuokinė meilė kitam leidžia pasitikėti, gyventi.

    Santuokinė meilė yra savo jausmų atskleidimas.

    Santuokinė meilė yra buvimas kartu“. (Valerio Albisetti)

 

 Paruošė: Bažn.t.lic. s. Lina Striokaitė, SF

Views All Time
Views All Time
2810
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn