Sandros istorija
Esu be proto įsimylėjusi ir, atrodo, viskas būtų gerai, bet mano meilė yra be atsako ir, turbūt, niekada nebus kitaip. Bet aš paprasčiausiai negaliu jo pamiršti. Kiekvieną rytą pabundu, galvodama tik apie jį, sapnuoju jį, svajoju apie jį ir gyvenu vien tik dėl jo, nors nėra jokios prasmės.
O viskas buvo taip. Aš jau anksčiau jį pažinojau, bet iš arčiau susipažinau, kai pradėjau dirbti. Jis dažnai ateidavo pas mane, abu spręsdavome kryžiažodžius, kalbėdavome ir tiek. Tada dar nieko nepajutau, jis tada man buvo tik eilinis pažįstamas ir tiek. Bet vėliau pradėjau dažniau apie jį galvoti, netgi svajoti, kaip būtų smagu kartu pasivaikščioti ir pabendrauti. Nors dabar jį vis rečiau matau, tiksliau kiekvieną dieną matau iš tolo, bet vis tiek pamiršti negaliu.
Draugė man pataria jam pasakyti visą teisybę, bet labai bijau, kad jis iš manęs tik pasijuoks, ir dar visiems papasakos, kad atsirado kažkokia, kuri įsižiūrėjo mane. Paprasčiausiai aš negaliu gyventi negalvodama apie jį , aš skambinu jam kiekvieną dieną, išgirstu jo balsą ir padedu ragelį, nežinau, gal jis ir įtaria, kas jam skambina. Kažkada aš su juo kalbėjau ir prašiau, kad man paskambintų. Ir sulaukiau jo skambučio, aš jam bandžiau užsiminti, kad man patinka, kviečiau į svečius, paprasčiausiai paklausiau, kaip jam atrodo, dėl ko norėjau, kad jis paskambintų. Bet jis turbūt nieko nesuprato.
Noriu kažką keisti, noriu jam pasakyti tiesą, gal ir man tada būtų lengviau, bet nesirįžtu ir dėl to, kad jis turi merginą. Bet man tai ne kliūtis. Tuo labiau ir draugė pataria: ” išpasakok jam viską, tau bus lengviau, o gal ir tu jam patinki ir jis bijo tau taip pat pasakyti.” Bet aš tuo netikiu, manau jog vaikinai drąsesni už merginas ir turi rodyti iniciatyvą. Tai va, tokia mano liūdna ir nelaiminga meilės istorija.
Vis galvoju, kodėl būtent man taip turėjo atsitikti, kodėl turėjau įsimylėti tą, kurio aš neverta, bet niekaip nesuprantu ir nežinau kodėl. Draugai sako, bus tų vaikinų, juk ne akmens amžius, bando mane supiršti ir supažindinti su įvairiais vaikinais, bet vis nesinori man su jais bendrauti ir galvoju tik apie jį.
Kai susirgau, draugė sakė: jis tavo ligos priežastis ir vaistas nuo tos ligos, nežinau, galbūt, ji buvo teisi. Bet ką man daryti, kaip išmesti iš galvos.
Kažkur skaičiau vieną mintį apie meilę. O.V.Belinskio, ir paskutiniai žodžiai atitinka mano būseną.
Taigi štai ta mintis:
„Meilė turi savo vystymosi dėsnius, savus amžiaus tarpsnius, kaip gėlės , kaip žmogaus gyvenimas. Ji turi savo puikųjį pavasarį, savą karštąją vasarą,, pagaliau rudenį, kuris vieniems esti šiltas ir vaisingas, o kitiems – šaltas ir bevaisis.
Taigi mano meilė taip pat šalta, bevaisė ir be atsako.
