Kaip jau visi žinote, aš susiradau merginą, kuri man ėmė ir parūpo. Aš beveik nebevaikščiojau po barus, nebemirksėjau gražioms merginoms (na, gerai, mirksėjau), be to, labai aptingau, todėl visai nebepaisiau “Omni laiko” redaktorių raginimų vis ką nors parašyti. Tačiau, žinia, poeto sielos šauksmo savyje neužgniauši, ypač kai man parašė kažkokia gerbėja, pasivadinusi Ieva.

Gerbėja Ieva

Pats savaime, tai joks čia įvykis – man kone kiekvieną dieną gerbėjai rašo. Tačiau jai nusprendžiau kažkodėl atsakyti. Ji man vėl parašė. Taip ir užsimezgė ne tik internetinis, bet, sakyčiau, netgi kosminis ryšys. Juk kaip kitaip paaiškinti tai, kad su ja aš flirtavau?

Norėdamas galutinai save nuraminti, griebiausi čakrų teorijos – kaip žinia, pavasariop jos atsiveria ir tuomet nutinka visokie dalykai. Kai čakros šaukia, protas bejėgis, tariau sau ir paprašiau, kad ji atsiųstų savo nuotrauką.

Ji truputį pasilaužė ir atsiuntė. Mano čakros atsivėrė dar stipriau, nes ji buvo labai labai graži. Savo ruožtu ji paprašė mano nuotraukos. Aš išdidžiai pasakiau, kad esu ir be nuotraukos nuostabus. Ji atsakė, kad ne vieną tokį nuostabų matė. Aš atrašiau, kad manęs dar nematė. Ji parašė, kad tikriausiai daug ir neprarado. Tai mane sunervino, todėl parašiau, jog kai išeinu į gatvę, vos mane išvydusios po mano kojomis merginos pulkais krinta. Beje, ir ne tik merginos – kai kurie vaikinai irgi. Ji atrašė “Be be bebebe”. Tai jau buvo per daug ir aš nusiunčiau tokį atvaizdą (jį galite pamatyti šalia.)

Ji parašė, kad dabar supranta, kodėl po mano kojomis kaip lapai byra ne tik merginos, bet ir vaikinai. Ir pati išvydusi mano nuotrauką nukrito nuo kėdės du kartus. Todėl ji tokį gražuolį, vyrų ir moterų numylėtinį norėtų pakviesti kavos puodelio.

Mieli skaitytojai, ar gi aš galėjau atsisakyti? Ir visai nepaisiau savo draugo Benedikto patarimo nesusitikinėti su savo gerbėjomis, nes esą taip aš sugadinsiu savo įvaizdį. “Ir Paksas šiandien būtų populiarus, jei nebūtų atėjęs į valdžią, – argumentavo savo elektroniniame laiškelyje jis. – Negi ir tu nori taip susigadinti savo vardą?”. Trumpam iškilęs rūstus Sabatausko veidas mane privertė suabejoti, tačiau buvau per daug priklausomas ir veikiamas čakrų, kad sustočiau. Labai jau norėjau pamatyti tą mergiotę.

Kas čia tokio, jei mes susitiksime? Tik puodelio kavos. Negi aš ką nors blogo darau? Juk aš turiu labai nuostabią merginą, kam man reikia kitos? Aš juk jos nenoriu suvilioti. Bet jei nenoriu jos suvilioti, tai ką aš dariau visą pusdienį veikiamas atsivėrusių čakrų?

Tikrinimas

Ir štai čia man dingtelėjo baisi mintis – juk tai gali būti klasta. Mano mergina, apsimetusi Ieva, nori mane išbandyti. Juk aš taip irgi dariau su Vasilisa Gražiąja iš Kauno (http://www.omni.lt/index.php?base/z_108658). Na, Rapolėlis – gudrus, ant tokio kabliuko neužkibs.

Todėl pirmiausia paruošiau versiją, ką sakysiu, jei tai iš tikrųjų bus mano mergina. Sumečiau, jog reiks postringauti, kad nusprendžiau parašyti romaną ir taip ieškau medžiagos. Kaip įrodymus išsispausdinau pirmas pasitaikiusias mano istorijas kaip daiktinį mano būsimo grandiozinio ir Nobelio premijos verto kūrinio įrodymus. Dėl viso pikto apie tai perspėjau ir redaktorius, jei manoji bandytų juos tardyti.

Tačiau kas, jei ten ne mano mergina? Kažkodėl man labai knietėjo ją pamatyti -juk ji tokia buvo viliojanti, turinti kažką tokio, prieš ką mano čakros buvo bejėgės.

Todėl paruošęs alibi, pradėjau patikrinimo akciją.

Paprašiau jos mobiliojo numerio – neva tam atvejui, jei sunku kavinėje būtų atpažinti, nors manęs, tokio gražuolio, sunku būtų nepastebėti. Ji atsiuntė savo numerį. Man jis buvo nepažįstamas.

Nusprendžiau imti jautį už ragų. Ir užuot mandagiai ir neįkyriai parašęs žinutę, paskambinau. Jei tai mano mergiotė nusipirko naują telefoną vien tik tam, kad galėtų mane išbandyti, dabar ji pakliuvo į spąstus.

Deja (o tiksliau, mano slaptam džiaugsmui), atsiliepė kita mergina. Na, tai dar nieko nereiškia, nes ji gali telefoną duoti savo draugei. Be to, tai gali būti jos bendradarbės telefonas, o ji gali šalia sėdėti ir duoti nurodymus, ką kalbėti. Na, bet mes tai patikrinsime. Todėl vakare parašiau SMS. Ji man atrašė. Ką gi, vadinasi, tai ne jos bendradarbės telefonas.

Kitą vėlų vakarą nusprendžiau nieko neperspėjęs paskambinti. Jei tai mano merginos naujas telefonas, ji negalės atsakyti. Tuomet aš jau žinosiu, kad tai įtartinas reikalas. Paskambinau. Man atsakė tas pats balsas.

Viską pergalvojęs nutariau, kad klastos čia nėra. Todėl nusprendžiau, kad verta susitikti. Na, išgersime kavos, pakalbėsime – ji tokia sąmojinga ir su taip įdomu kalbėtis. Ir išsiskirsime į priešingas puses. Tikiuosi, kad išsiskirsime. Na, gal dar kelis kartus paskui susitiksime, ir viskas. Mano mergina apie tai nesužinos, todėl nesijaudins. Ir be to, argi aš ką blogo darau?

Susitikimas

Susitarėme susitikti “Forte”. Dėl viso pikto – jei tai būtų mano mergina – į kišenę įsidėjau savo rašinėlius. Atėjęs užsisakiau alaus, užsidegiau cigaretę ir pradėjau svajoti, kokią išvysiu gražuolę. Nuo tų svajų net užsimerkiau. Kai atsimerkiau manęs link ėjo buvusi mano meilė Jurga. Kas neprisimena, tam priminsiu, kad Jurga – tai mergina, kurią prieš dvejus metus labai mylėjau, o ji manęs nė kiek (http://www.omni.lt/index.php?base/z_42343). Tik naudojosi manimi, tampydama mano nervus. Už tai gavo Akiniuotos Gyvatės pravardę, aš visą istoriją aprašiau “Omni laike”.

Ko jai čia reikia? Kodėl ji pasirodė pačiu netinkamiausiu metu. Juk tuoj turi pasirodyti Ieva. Negi jai turėsiu sakyti: “Labas, susipažinkite – čia Jurga, mergina, kurią mylėjau prieš dvejus metus. Ji kartu su mumis išgers apelsinų sulčių”. O kaip reiks pasiaiškinti, jei tai bus mano mergina?

O Gyvatė artėjo ir klastingai šypsojosi. “Viskas, pagalvojau, ji tikriausiai dabar mane užmuš už tuos straipsnelius”. “Omni laike” jau regėjau jausmingą nekrologą ir apsiašarojusias mano prie mano karsto gerbėjas. Apsidairiau, trauktis nebuvo kur – už manęs tik siena. Kadangi bėgti buvo vėlu (be to, man reikėjo sulaukti savo merginos), įtempiau visu smegenis, bandydamas prisiminti skaitytas knygutes apie profesionalius gyvatgaudžius ir ką reikia daryti, kai tave puola Akiniuota Barškuolė. Prisiminiau tik vieną patarimą: reikia nejudėti. Taip ir padariau.

Tuo metu akiniuota Barškuolė nieko neklaususi šastelėjo priešais mane. Nuo jos lūpų nenunyko nieko gero nežadanti šypsena. Tai liudijo bent vieną dalyką – ji ėjo pas mane tikslingai ir greitai iš čia neišeis. Kaip ją dabar uždaryti į serpentariumą, iš kurio kažkokiu stebuklingu būdu ištrūko?

Senos meilės man tikrai nereikia. Juolab kad po dvejų metų ją pamatęs supratau, jog dveji metai gyvatėms reiškia labai daug – ji buvo sustorėjusi, o jos ilga nosis dar kažkodėl labiau išsikišusi.

– Nustebęs? – paklausė ji vietoj pasisveikinimo.

Be to, jos ir prikimęs balsas buvo visai nesimpatiškas.

– Nu jo… – nutęsiau ir nugėriau pusę bokalo alaus.

– Tu ko nors lauki?

Ir įkyri dar.

Sukaupiau drąsą ir išariau tyliu balsu:

– Laukiu, bet ne tavęs.

Maniau, kad ji įsižeis ir pakils. Deja, ji tik dar labiau išsišiepė ir pasakė: “Tai va, kad manęs” ir pamojusi ranka padavėjai paprašė alaus. Katastrofa. Ji nusiteikusi ilgam pokalbiui. Tikriausiai dabar aiškins, kad aš jos laukiau visus šiuos dvejus metus.

Aiškins, kad padarė klaidą mane atstūmusi. Nors kokią klaidą – tikriausiai ji mane bandė visus tuos dvejus metus, žvelgdama, ar manyje išliko šilti jausmai jai. Ir dabar nusprendė pasišildyti. Baisu. Nors, antra vertus, pavasarį visos gyvatės ištroškusios šilumos.

Šiaip ar taip, aš nebuvau nusiteikęs jokiems pokalbiams su ja, todėl ištraukiau iš kišenės mobilųjį telefoną, norėdamas paskambinti Ievai ir perspėti, kad susitiksime kitoje kavinėje. Tačiau Gyvatė sustabdė.

– Rapolai, nevark. Tu tikrai lauki manęs. Aš esu ta Ieva, su kuria susirašinėjai.

Aš tylėdamas iš ištuštinau alaus bokalą.

– Nustebai? – paklausė.

– Aha. – Ir užsisakiau dar vieną alaus.

Čia tai bent. Ko jau ko, o kad buvusios meilės -ir dar gyvatės – mane persekiotų, to nesitikėjau.

– Kodėl taip darei? – paklausiau.

– Norėjau susitikti

– Kodėl negalėjai parašyti normaliai, savo vardu?

– Būtum nenorėjęs susitikti.

Ji teisi, – kas su Akiniuota Barškuole savo noru trokštų susitikti? Internetas yra blogai – juk tai jis mane per čakras kosminiu ryšiu su Gyvate sujungė. O aš galvojau, kad tai nuostabi Ieva. O čia pasirodė tik barškuolės nuodai. Negana to, kad mane ji kankino, kai aš ją mylėjau, tai dar sykį atkeršijo sugriaudama daug žadantį pasimatymą su Ieva. Visos merginos tokios. Bjaurios.

Paklausiau, kodėl ji mane persekiojo. Paaiškėjo, kad ji skaitė mano rašinius ir kai sužinojo, kad aš suradau merginą, kuri man rūpi, pajuto, kad labai nori su manimi pasikalbėti. Svarbiausia buvo – kaip mane atvilioti į susitikimo vietą. Nusprendė apsimesti mano gerbėja. Žinodama, kad galiu ją patikrinti, ji į savo tokį begėdišką planą įtraukė savo draugę. Tai su ja aš kalbėjausi telefonu, o kai parašydavau SMS, ji persiųsdavo Gyvatei, ši sugalvodavo atsakymą, jai parašydavo, o ši man persiųsdavo. Taip veikė šis sąmokslas prieš mane.

Kadangi daugiau niekas manęs nedomino, išgėrus alų, pasiūliau kilti. Jai beliko sutikti. Išėjus į lauką aš apdairiai paskubėjau paklausti, į kurią jai pusę. Kai ji parodė, kur eis, man beliko nurodyti priešingą kryptį ir kuo skubiau atsisveikinti, idant ji neapsigalvotų, kad ir jai ten reikia šliaužti.

Aš nužingsniavau į artimiausią barą ir ten prisigėriau, norėdamas nuplauti gyvatiškus sąmokslus. Aš nekaltas. Gyvatės kaltos.

Gyvatiškus sąmokslus ištvėręs ir apsivalęs 11 alaus bokalų – Rapolas Rakalas.

Views All Time
Views All Time
378
Views Today
Views Today
1
0 0