Problema: meilė mokytojui

Problema: meilė mokytojui

Meilė įsiveržė į paauglės Virginijos gyvenimą ir viską “sujaukė” – keturiolikmetė įsimylėjo savo biologijos mokytoją… Gyvenimas tapo kančia, slapta iliuzija: “Mokykloje stengiausi jį pamatyti kasdien. Klasės berniukai man tapo nebeįdomūs: jie dar tokie vaikai…”.

Virginija ėmė itin domėtis biologija, lyg kitų pamokų ir nebūtų. Paklausus, kaip sekasi, dažniausiai buvo galima išgirsti vieną ir tą patį atsakymą: “Koks puikus tas biologijos mokytojas. Jis viską žino. Jis toks protingas. O koks jis vyriškas…”.

Vieną dieną tėvai pastebėjo, kad jų dukra pasikeitė: ji jau nebe ta maža, nerūpestinga, be perstojo čiauškanti ar žaidžianti su lėlėmis mergaitė, o ištįsusi ir nusiminusi paauglė, kuri gali staiga užsiplieksti, kai kas nors ima jai patarinėti, kuri vis daugiau laiko stypso prie veidrodžio, kuri ėmė vengti bendrauti su klasės mergaitėmis ir berniukais, sėdi namuose ir nebėgioja į vakarėlius, apskritai tapo “kitokia”… Pagaliau tėvai išsigąsta: “Negi dukra įsimylėjo už save 15-ka metų vyresnį vyrą, ir dar – mokytoją. Negali būti!”

Straipsniai 1 reklama

Deja, taip gali atsitikti kiekvienai paauglei. Tuomet labai sunku būna tiek kenčiančiai dukrai, tiek išgyvenantiems tėvams, kurie tik ir galvoja, kad jų patiklia, naivia mergaite norima pasinaudoti.

Yra tėvų, manančių, kad jų vaikams negali būti blogų dienų – jie negali būti liūdni, nelaimingi, nusiminę. Tačiau iš tiesų vaikams, o ypač paaugliams, tenka įveikti daugybę nesėkmių. Viena iš mokykloje pasitaikančių problemų – nesėkminga meilė… mokytojui.

Kelias į dvasinę sumaištį ir… “meilę”

Tėvai myli savo vaikus, nori, kad jie būtų laimingi. Jie pasiryžę padaryti viską, kad tik jų vaikui būtų gerai. Tačiau taip dažnai reikia, kad tėvai tiesiog tik išklausytų, be jokių komentarų, patarimų, ir viskas būtų gerai.

O ką daryti, jeigu tėtis griežtas? O mama užsiėmusi ir su dukra retai bendrauja? Tada mergaitė ima ieškoti vyro idealo kitur. Dažniausiai juo tampa mokytojas, su kuriuo paauglė susitinka beveik kasdien, kuris parodo šiek tiek dėmesio ir to dažniausiai paauglei pakanka, kad atsirastų “romano” nuojauta. Jei paauglė šeimoje nuolat girdi, kokia ji netvarkinga, kaip blogai mokosi ir pan., ji ima ieškoti “supratimo” kitur. Sulaukusi mokytojo dėmesio, ji ima jaustis reikalinga, o gal net ir… “mylima”. Mokytojas tampa jos vyro idealu. Tačiau ar jis patinka dėl to, kad gražus, o galbūt todėl, kad protingas, o gal todėl, kad prabangiai gyvena? Nieko bloga, jeigu mokytojas paauglei patinka dėl tokių priežasčių, tačiau idealo užduotis – padėti tai mergaitei geriau pažinti save. Juk jis tuomet būtų tikras mokytojas – ne tik dėstomo dalyko, bet ir gyvenimo. Šalia tokio mokytojo mergaitė jaustųsi gerai, o jo padedama sugebėtų atrasti ir savo sugebėjimus, imtų labiau save mylėti ir sau patikti, suprastų, kad romantiškas susižavėjimas – dar ne meilė. Susižavėjimas dažnai būna pirmasis laiptelis į meilę. Tai būtų saugus būdas išmokti išgyventi visus pakilimus ir nuosmukius.

Vienos mergaitės atsargios, nepatiklios, nelinkusios susižavėti, o kitos susižavi labai greitai. Paauglė įsimyli savo mokytoją, susikuria istoriją ir į ją nukreipia visus savo veiksmus. Mintyse kuriamos įvairiausios fantazijos: galvojama, kad mokytojui ji taip pat yra vienintelė, tikroji meilė. Ji savo susižavėjimo idealą “apdovanoja” protu, švelnumu, išmintingumu ir kitomis pačiomis geriausiomis savybėmis. Žinoma, gera retkarčiais pafantazuoti, bet svajonių su tikrove painioti nereikėtų.

Labai svarbu, kad tėvai suprastų besikeičiančius jausmus

Paprastai tėvai klysta manydami, kad paauglei reikia mažiau emocinių meilės apraiškų, ypač fizinio švelnumo. Iš tikrųjų šis poreikis niekada nenutrūksta, keičiasi tik jo formos. Ypač tai svarbu, kai paauglė pradeda moteriškėti. Tuo laikotarpiu ji jaučia kankinantį lytinio brendimo jausmą, ją “drasko” būdingi paauglystei prieštaravimai dėl autoriteto. Tokiu atveju vien tik pasikalbėti su dukra neužtenka, reikia pabandyti ją suprasti.

Paauglystė – sudėtingas, trapus amžius, kai verkiama dėl niekų ir kartais nepastebima rimtų dalykų. Paauglystę galima būtų palyginti su tipiška situacija – staiga trenkė perkūnas iš giedro dangaus. Reikėtų tėvams dažniau prisiminti savo paauglystę – tai padeda lengviau suvokti, kuo gyvena paauglė dukra. Tikriausiai ne viena paauglės mama taip pat buvo “nusižiūrėjusi” kokį nors mokytoją, paslapčia dėl jo dūsavo, stropiai lankė visas jo pamokas, gaudė kiekvieną jo žvilgsnį…

Dažnokai mamos nenori pripažinti, kad dukra jau užaugo. Žinoma, vaikas motinai visada atrodys mažas, bet per didelis rūpinimasis vargina, neleidžia išmokti savarankiškumo, todėl dažnai paauglė protestuoja – atsikalbinėja, neklauso, ieško supratimo už šeimos ribų.

Spręsdami “meilės” mokytojui problemą, tėvai, ypač mama, turėtų padėti paauglei suvokti, kad didžiausias tokio susižavėjimo trūkumas – vienpusis jausmas. Tikroji meilė yra abipusis jausmas, paremtas pasitikėjimu, supratimu, draugyste. Be to, reikėtų paaiškinti, kad mergaitei nedera persekioti savo meilės objekto, reikalauti jo dėmesio. Aišku, mokinės ir mokytojo (mokytojos ir mokinio) meilė įmanoma, tačiau galbūt ne mokyklos suole…

Labai svarbu, kad motinos pasistengtų suprasti savo dukras ir nuoširdžiai su jomis pasikalbėtų. Paauglei verta žinoti – jeigu ieškoma idealaus, nepakartojamo vaikino, vadinasi, vengiama tikrovės.

Po terapinių seansų paauglys pasikeičia, nors iš tiesų – tampa savimi

Tokiose situacijose gali padėti ir specialistas – vaikų ir paauglių psichiatras, kuris konsultacijų metu padės suvokti, kad, nors ir kaip skaudu, tobulybės pasaulyje nėra. Terapinių seansų metu suvokiama ir pripažįstama, kad pats esi normalus, su trūkumais, tuomet nebus sunku leisti ir kitiems turėti trūkumų. Žinoma, paauglys turi pasitikėti specialistu, jo autoritetu: būti tikras, kad gydytojas išlaikys paslaptyje viską, apie ką bus kalbama.

Paprastai gydytojas nesistengia duoti “receptų”, kaip paaugliui elgtis tam tikromis aplinkybėmis, neprisiima eksperto vaidmens. Tikrosios gydytojo žinios neparengtos ir nesurašytos iš anksto, o išgvildenamos iš paauglio išgyvenimų. Terapijos metu jis pradeda geriau suprasti savąjį “aš” ir save priimti, mažėja jo baimė spręsti pačiam už save. Išsiaiškinęs savo sunkumų priežastis, sprendimus turi daryti pats paauglys. Jis ima suprasti: “Mano idealusis mokytojas gali atrodyti tobulas, bet toks nėra. Tai, ką aš įsivaizduoju, ką jame matau, tėra tik mano įvaizdis, todėl nė neįtariu, kad mano žavėjimosi objektas turi daugybę žmogiškų silpnybių…”. Paauglys pasikeičia, nors iš tiesų jis tampa savimi.

Daugelio paauglių patirtį po terapinių seansų galima perteikti C.Rogers žodžiais:

“Aš neturiu būti kitų kūrinys, kuris sukurtas jų laukimų, reikalavimų. Neturiu būti nežinomų jėgų, glūdinčių manyje pačiame, auka. Vis mažiau esu veikiamas jėgų, kurios glūdi mano pasąmonėje. Vis labiau tampu savo paties architektu. Galiu laisvai norėti ir pasirinkti. Galiu, priimdamas savo individualumą, savo būtį, tapti dar unikalesnis, dar plačiau atskleisti savo galimybes”.

Keletas svarbių patarimų tėvams:

• Stiprinkite paauglio pasitikėjimą savimi. Pasakykite jam, kad jūs jį mylite, kad jis tikrai jums patinka.

• Nekritikuokite paauglio elgesio. Tai gali pakirsti jo pasitikėjimą savimi.

• Niekada paaugliui girdint nesakykite: “Juk jis dar vaikas, tik vaidina suaugusį…”.

• Būkite kantrūs ir laukite, kol paauglys norės išsikalbėti. Nepulkite įkyriai klausinėti, leiskite įvykiams tekėti savo vaga.

• Nepamirškite, kad emocingumas ir nuoširdūs jausmai yra stipriausi tėvų ginklai bendraujant su savo vaikais. Nutolusį nuo tėvų paauglį, labai vertinantį savo nepriklausomybę, užtenka švelniai pabučiuoti į skruostą.

Keletas svarbių patarimų mokytojams:

• Padėkite paaugliui geriau pažinti save, tačiau nesistenkite jam skirti daugiau dėmesio nei kitiems mokiniams.

• Pokalbių metu padėkite susižavėjusiam paaugliui atrasti savo sugebėjimus.

• Stenkitės paaiškinti, kad romantiškas susižavėjimas – dar ne meilė. Venkite klausimų, domėjimosi, ar paauglys su kuo nors draugauja. Svarbu svajones atskirti nuo tikrovės ir tuo pačiu neįžeisti kito žmogaus.

• Diskutuokite, kaip išgyventi visus pakilimus ir susižavėjimus, bet venkite užkalbinti per pertraukas, atokiau nuo kitų klasės draugų. Pokalbio metu pasakykite, kaip kai kurie paaugliai kenčia įsimylėję savo mokytojus, ir tvirtai pasakykite: “Tai liga, nuo kurios pasveikstama. Tik reikia stengtis nukreipti savo dėmesį į mokslą, lankyti būrelius, nebūti vienam su savo problema ir išgyvenimais”.

• Jokiu būdu paaugliui “nesukite galvos”, netęskite vienpusiško “žaidimo”, laiku jį nutraukite. Taip padėsite paaugliui “sveikti” nuo savo ligos – “meilės” mokytojui…

Gyd. Jolanta TRINKŪNIENĖ

„Sveikas žmogus” 2001 m. Nr. 9

Views All Time
Views All Time
5053
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

+ 46 = 52