Tylu, ant stalo stovi žvakė, vaškas nesulaikomai teka. Aš sėdžiu prie stalo ir verkiu, nes galvoju apie tave. Ašarų labai daug ir jos krenta taip tyliai, kad net tyliausią naktį jų niekas neišgirstų. Jomis aš išradau tavo vardą, jis man atrodo gražiausias pasaulyje. Jis greitai pradingsta tamsoj kaip ir mūsų meilė. Aš nežinau, ką tavy radau, tik žinau, kad tavęs nepamiršiu dar ilgai… Pažiūriu pro langą į pilką tuštumą, o danguje vien tik žvaigždės. Aš pamenu viską net kai buvo pačios laimingiausios akimirkos mano gyvenime, taip pat ir tau. Mes buvome tokie laimingi. Mums nereikėjo nieko, tik vienas kito šilumos, meilės. Dabar atrodo tas pats dangus ir žvaigždės tos pačios tik nėra tavęs. Girdžiu žingsnius, kažkieno ranka paliečia mano petį ir suskamba tylūs žodžiai: „Brangioji mano, kas tau?“ Aš esu su tavimi ir būsiu su tavimi iki pat gyvenimo galo. Žinai, kad tave myliu.

Bet netrukus nuo žvakės užkrenta ant manęs vaško lašas ir prasklaido visas mano mintis, kuriose buvai tu. Ir vėl likau viena grumtis su tamsa ir vienatve. Kuri tarsi šešėlis sėlina paskui mane ir neleidžia nei minutei atsikvėpti.

Atsiuntė: Vilija

Views All Time
Views All Time
1501
Views Today
Views Today
1
0 0