PRATARMĖ

Papročius ir apeigas, vykstančius prieš sudarant santuoką, kurių metu partneriai susipažįsta, suderina santuokos ekonomines ir kitas sąlygas bei pasirengia jungtuvėms, vadiname piršlybomis.

Seniausiame, kiek išsamesnių žinių apie lietuvininkų piršlybų papročius pateikusiame 1638 m. bažnytinės vizitacijos dokumente sakoma, kad lietuviai „pirmiausia atvyksta apžiūrėti, paskui – užsakyti, trečią kartą – piršti, o tik ketvirtą kartą – tikrai susižieduoti. Iš šio ir kitų XVII a. šaltinių matyti, kad tais laikais piršlybos trukdavo ilgokai, turėjo tradicijos nustatytą sandarą. Maža ką tepakitusi ji išliko iki XX a. pradžios: pirmiausia buvo siunčiamas žmogus atklausais – sisižinoti, ar piršliai bus priimti. Po to derėtasi su merginos tėvais dėl santuokos sąlygų, stengtasi susipažintisu vaikino ekonomine padėtimi. Radus visa tėvams ir merginai priimtina, tartasi dėl vestuvių, prieš tai namuose atlikus juridinę galią turinčias sakralias, įvairiai vadinamas sužadėtuvių apeigas. Su krikščionybe jau nuo XVI a. į piršlybas įsiterpė užsakai, t.y. viešas pranešimas bažnyčioje tikinčiųjų bendruomenei apie numatomą poros santuoką. Taigi galima išskirti tokias sudėtines piršlybų dalis: atklausus, pažintuves, pasogos derybas, peržvalgas, suderėtuves, užsakus, sužadėtuves.

ATKLAUSAI

Pasak T. Lepnerio, vaikino tėvų parinktas piršlys pirmiausia atjoja pas merginos tėvus sužinoti, ar jie leistų dukrą tekėti. Tuokart jis netgi neprašomas sėstis. Piršlys „negali nei eiti pėsčias, nei važiuoti vežimu, o būtinai turi joti raitas, rankoje iškėlęs žalią lazdyno rykštę su rūtų puokšte“. Merginos tėvams jis prisistato esąs „svečias nuo Dievo ir gerų žmonių ir ieškąs malėjos, grėbėjos, grūdėjos, darbininkės ūkininkės. K. Kapeleris, aprašęs Stalupėnų apylinkių lietuvininkų XIX a. vidurio vestuvių papročius, teigia, jog piršlys į merginos namus pirmiausia siunčiąs savo žmoną: „Tokia piršlienė tai buvo, kaip lietuvininkai sakė, kales liežuvis: ta pirmučiau vinčiavojo, nekaip kunigas“. XIX a.-XX a. pradžioje šiaurės Lietuvoje, Žeimelio apylinkėse, atklausai vadinti tulka, o atsiklausėja – tulkininke: dažniausiai tai būdavusi neturtinga pagyvenusi moteris. „Tulkos moteris papasakodavo apie besiperšančio namus, tėvus, turtą ir jį patį. Jei jaunikis būdavo pageidaujamas, tulkininkę vaišindavo, kartais duodavo dovanų: dešrą, linų grįžtę. Po atklausų atvažiuodavo ir piršliai.“

XVII a. pirmuosius tris kartus piršlys pas merginos tėvus jodavo vienas, be jaunikio. Tiktai trečiąkart atvykęs ir galutinai dėl visko susitaręs, būdavęs gerai pavaišinamas ir pačios merginos apdovanojamas: kaip ženklą, jog sutinkanti tekėti už peršamo vaikino, mergina „prie piršlio lazdos pririša juostą, dovanoja du rankšluoščius, kuriais jis apsijuosia, juostą, nosinę ir rištuvus. Vasarą jo žirgą apkaišo visokiausiais žolynais, o žiemą – skudurėliais. Vieną gautųjų rankšluosčių piršlys atiduoda jaunikio tėvams, kitą pasilieka sau, o nosinę su rištuvais ir juostą atiduoda kaip ženklą jaunikiui; trečią kartą atvykęs, piršlys „neša nuotakos ženklą, kuris yra kvietka, t.y. rūtų vainikas, nosinė ir juosta. Iš to jaunikis žino jau esąs tikras.

Vėlesniais šimtmečiais piršlybų sandara kiek keitėsi: vaikinas su piršliu ėmė joti (ilgainiui – važiuoti) iš anksto neatsiklausę, kartais tik prie sodybos ant kelio palūkėdavo, kol piršlys atsiklaus priimamas. Apie nepriimtus piršlius Ramygalos apylinkėse sakyta, kad jie „gavo silkę“, o Mažojoje Lietuvoje – „gavo pintinę (krepšį). T. Lepnerio teigimu, lietuvininkai dėl to neįsižeisdavę.

PAŽINTUVĖS

Nereikia manyti, kad istoriniais laikais lietuviai būtų sutuokę vienas kito nemačiusius laikais lietuviai būtų sutuokę vienas kito nemačiusius jaunuosius, kaip yra buvę Rytų kraštuose. Pasak M. Pretorijaus, dar piršliui su tėvis besiderant, vaikinas stengdavosi rasti progą su nusižiūrėta mergina susitikti, pašokti, pasikalbėti užeigoje, kad išgautų jos palankumą piršlyboms. Dažniausiai jaunieji, ypač iš to paties kaimo, jau buvo susipažinę dirbdami talkose, susitikę šventadieniais miestelyje ir pan. Nors liaudies dainose kalbama apie jaunosios nutekėjimą „toli“, didele garbe laikyta ištekėti savaime kaime. Pavyzdžiui, E. Karaliūtė, tyrinėjusi gervėtiškių lietuvių vestuvinius papročius, remdamasi šaltinių duomenimis, nurodo jog 1827 – 1847 m. Iš 725 santuokų 375 buvo sudarytios tame pačiame kaime. Suprantama, tai lėmė ano meto socialinės ir ėkonominės baudžiavinių valstiečių gyvenimo sąlygos. Po baudžiavos panaikinimo padidėjus turto reikšmei, imta ieškoti kuo turtingesnės nuotakos, kartais net kelintoje parapijoje. Tada ypač reikšmingas tapo jaunųjų ir jų tėvų susipažinimas, ir tam jau praversdavo jaunojo ūkio apžiūra. Dažnai vaikinas turgaus ir atlaidų proga stengdavosi patinkamą merginą su jos draugėmis kaip nors pavaišinti.

DERYBOS

Tikrosos piršlybos XVII a.prasidėdavo piršliui į merginos namus atjojus trečią kartą. Vėlesniais laikais to jau nebebuvo griežtai paisoma: kalba apie dukrai duosimą iš namų jos turto dalį – pasogą – galėjo prasidėti net pirmąkart piršliams atvykus. Piršlių dienomis Lietuvoje buvo laikoma ketvirtadienis ir šeštadinis, rečiau – antradienis. Taikyta, kad būtų „valgoma dieną“, t.y. ne pasninkas. Iš tradicijos ir XX a. pradžioje atvykusieji dėdavosi pirkliais. Tikrąjį tikslą buvo galima nuspėti iš to, kad savo žirgus piršliai visaa rišo prie klėties ar rūtų darželio tvoros, o labiausiai – iš piršlio kalbos bei elgesio. Paprašytas prie stalo, jis tiesdavo ant jo savo baltą skarelę, statė ant jos gėrimo butelį, apvainikuotą rūtų vainikėliu. Atsiklausęs tėvų sutikimo, eidavo į kamarą susiieškoti ten pasislėpusios merginos, kad ji „atkimštų“ butelį – nuimtų rūtas. Sutikimas gerti piršlių gėrimą reiškė piršlybų pradžią. Kartais ant butelio dar būdavo uždėta balta nosinė – dovana merginai už „atkimšimą“.

Marcinkoniškės minėtąjį vainikėlį padėdavo užkrosnyje, „kad apkalbų nebūtų“. Arba, padalijusos į tris dalis, vieną užkišdavo už durų staktos, antrą – po vartų bėgūnais, trečią, piršliams, išvykstant, pamesdavo po jų žirgų kojomis. Tikėta, kad „ tada kiemo vartai nuo piršlių neužsivers“. Neketindama tekėti už besiperšančio vaikino, užgėrų butelio rūtas ar vainikėlį mergina įdėdavo į girnių prapiestį ir triskart „sumaldavo“. Žinoma įvairių magiškų būdų tiek patinkamam vaikinui pritraukti, tiek pasiūlymą atmetusiai merginai atkeršyti. Kad piršlybos pavyktų, Rytų Lietuvoje, anot papročio, reikėjo nešerti piršlių arklių arba paduoti jiems trejų metų senumo avižų, o jei piršliai buvo atvažiavę važiuoti – užmindyti ratų vėžes. Piršliai kartais tyčia užmazgydavo arkliams uodegas, ir mergina palankumo ženklan tutėjo jas atrišti. Tuo tarpu Šiaurės Lietuvoje priešingai – kad piršlybos pasisektų, mergina pati turėjo piršlių arkliams užmazgyti uodegas. Rytų Aukštaitijoje sėkmingai piršlybų baigčiai nulemti mergina, slapta apnešusi aplink pirkią duonos kepalą, pirmąja jo rieke pavaišindavo vaikiną.

Žinoma nemaža piršlių atsikeršijimo būdų merginai atsisakius tekėti, linkint, kad ji paliktų senmergiauti: piršlys ar vaikinas, išeidami iš pirkios, duris tik pečiais uždaro, sudaužo į vartus išgertą butelį, palieka neužrištą abrakinę tarbą, vartus užkėlę, kuoleliu užkiša – „tai merga liks vilnų verpti“. Dar smarkiau atsikeršydamas, vaikinas triskart prijoja iki jos durų ir triskart arklį atatupstą atitraukia. Ši magiška praktika sietina su trikarčiu atsitraukimu durų link išlydint mirusįjį, kad jo vėlė namo nesugrįžtų.

Įvairiai elgiamasi ir su piršlių atsivežta degtine. Kai kur tikėta, kad „pirmųjų piršlių atsineštą arielkos gorčių reikia išbaigti“, kitur, nesutinkant tekėti, piršlių degtinė visai neliečiama. Dažniausiai tėvas už ją – gertą ar negertą – sumoka. Dzūkijoje buvo įprasta, piršlius išleidžiant, padėti ant stalo pinigų ir dovanų. Šiems pasiėmus pinigus, piršlybos laikytos nepavykusiomis, o dovanas – derybos bus tęsiamos.

Tikėta, kad, „piršlėmis atvažiavus, merginos namuose negalima nakvoti“; „jei apsinakvos, tai vestuvės iširs“ .

Lenkų etnografas L. Golembiovskis pažymi, kaip subtiliai lietuviai sugeba simboliniais ženklais išreikšti teigiamą ar neigiamą atsakymą piršliams. Esą žemaičiai sutikimo ženklan svečius vaišindavę šiupiniu su dubenyje papuošimui stačiai įkišta kiaulės uodega, nesutikimo – gulsčiai. Pasak L. A. Jucevičiaus, XIX a. pradžios Žemaitijoje piršlių palankaus priėmimo ženklas buvo jų pavaišinimas šiupiniu su dubens viduryje įbestu paršiuko stimburiu, neigiamas – kraujo sriuba, vadinama kruviene. Piršlių pavaišinimas juka buvo nepavykusių piršlybų ženklas ir Suvalkijoje: „Yra tai ženklas, kad jau daugiau nepasirodytų“ .

A. Juška pabrėžia, jog „sutarus merga rūtą stuomenyje ar skepetoj įduoda vedžiui parnešti anytai ženklą“ , „kad ji žinotų, jog mergina sutinka tekėti“. Faktas, kad dovana, kaip sutikimo tekėti ženklas, skiriama ne jaunikiui, o jo motinai, rodo tai esant tolimos praeities matriarchalinių papročių liekaną: dukterį iš savo globos išleidžia ne tėvas, o motina. Motinos išskirtinės teisės į dukterį pabrėžimo momentų yra ir kitose piršlybų bei vestuvių apeigose.

PERŽIŪROS

Merginos pusės atstovų lankymasis pas jaunąjį susipažinti su jo šeima, turtine padetimi, aplinka Lietuvoje vadintas įvairiai: žvalgytuvės, pražvalgos, peržvalgos, peržiūros, padabonės, ūkvaizdžiai ir kt. Aukštaičiuose žvalgytis važiuodavo tik vyrai: tėvas, brolis, dėdė ar kas iš gerbiamų kaimynų. Žemaičiuose XIX a. į ūkvaizdžius važiuodavo abudu merginos tėvai, dažnai ir ji pati bei keletas giminaičių. XX a. žvalgytuvėse mergina dalyvaudavo jau visoje Lietuvoje. Tikslas – pamatyti trobesius, laukus, gyvulius, kitą turtą. Buvo apžiūrima ir grūdai klėties aruoduose, ir maisto atsargos: „Jei po balkiu nekabės 2-3 paltys lašinių, 2-3 skilandžiai, tai ne gaspodorius“ . Buvę atvejų, kai piršlio išgirtas turtuoliu jaunikis peržvalgoms į savo tvartus parsivesdavęs svetimų gyvulių, o „akėčias į aruodus sudėjęs ir marškomis užtiesęs, tik ant viršaus grūdų supildavo“.

Siekiant panašių nesusipratimų išvengti, jau XIX a. pradžioje Žemaitijoje buvo surašomi ūkvaizdžių raštai – priešjungtuvinės sutartys. „Dažnai galima matyti lietuviškai rašytas priešjungtuvines sutartis, testamentus, pasižadėjimus ir panašius aktus, kuriuos žemaičių valstiečiai sudaro tarpusavyje“,- rašė vienas to meto autorių. Per ūkvaizdžius buvo galutinai susitariama dėl merginos atsineštinio turto – pasagos, dalies, o į ūkvaizdžių raštą smulkiai surašoma ne tik suderėtoji pinigų suma (dalis), bet ir gyvuliai, ūkio padargai, kraitiniai baldai ir visa kita kraičio sudėtis, viską įvertinant pinigais, taip pat aptariamos sąlygos (jei vienas iš sutuoktinių mirtų nepalikęs įpėdinių per 1-2 metus), kurioms esant įneštasis turtas pivalomas grąžinti jo davėjams – merginos tėvui ar broliui. Ūkvaizdžių raštai būdavo surašomi namie prie liudytojų ir patvirtinami jų parašais. Kartais tame pačiame dokumente ar atskirame jaunikio išduotame merginos pusei aprašų rašte jaunosios vardu buvo užrašoma tam tikra jo turto dalis už jos „vainiką“, dažniausiai 2-3 kartus viršijanti marčios įneštinio turto piniginę vertę. Panašios sutartys XX a. būdavo tvirtinamos pas notarą. Šis pamokėjimo už nuotakos vainiką paprotys neabejotinai rėmėsi senovine papročių teise, XVI a. Lietuvos Statute vadinama veno teise. Suprantama, kad jaunikio turto peržvalgos ir turtinės sutartys praktikuotos tiktai tarp pasiturinčių valstiečių. Neturtingiejji apsieidavo be jokių peržiūrų ir pasagos derėtuvių. Dar XVII a. šaltinyje sakoma: „Vargšai susižieduoja iš karto, šiek tiek pasivaišindami“. Po peržiūrų kuriai iš pusių vedybų atsisakius, merginos tėvai apmokėdavo piršliui išlaidas už piršlybų metu išgertą jo degtinę, o piršlys su jaunikiu grąžindavo gautąsias dovanas.

Ūkvaizdžių vaišės dar XX a. pradžioje Žemaičiuose buvo sudėtinės: savo maisto – kumpį, sūrio, sviesto, degtinės – nusiveždavo merginos tėvai, kita dėjo ant stalo vaikino tėvai. Ilgainiui paprotys vežtis į ūkvaizdžius savo maisto išnyko.

UŽSAKAI

Tai oficiaulus pranešimas bendruomenei apie numatomą konkrečių asmenų santuoką. Ši sudedamoji piršlybų papročių dalis, atrodo, atsirado XVI a., tautoje vis labiau įsigalint krikščionybei. M. Mažvydas apie 1550 m. laiške Prūsijos kunigaiksčiui Albrechtui skundėsi, kad žmonės „nesutinka būti klausinėjami Viešpaties maldos ir Tikėjimo išpažinimo ir bėga tuoktis kitur už parapijos ribų arba gyvena be santuokos. Isruties apskrities bažnyčių vizitatoriai dar 1638 m. pažymi, kad lietuviai „apie savo sutartuves ir sužadėtuves nepraneša kinigui. Kuris gi dabar prieš sužadėtuves nepraneš ir nepasisakys savo kūnigui, kiekvienas toks asmuo bus baudžiamas 8 markių bauda pana bažnyčios naudai. Panaši padėtis ir Didžiojoje Lietuvoje. Tai liudija 1622 m. paskelbtos Upytės valsčiaus valdytojo taisyklės Klovainių parapijos valstiečiams. Jose sakoma: „Pagaliau kad niekas nedrįstų vesti žmonos be klebono leidimo, neišlaukęs trejų užsakų per pamokslą, kapos grašių bauda ir vieną dieną stovėti kengėje ( už kaklo prirakintam prie gėdos stulpo) prie bažnyčios arba būti viešai išplaktiems“. XIX a. vyskupas M. Valančius apie užsakus rašė: „Užvis žmonėms užsakai netiko, todėl ne vien turtingieji, bet is vargdieniai, pačias ketindami vesti, melsdavo viskupo, kad galėtų be užsakų apsieiti. Nuo 1840 m. vyskupas Simonas Giedraitis buvo užsikirtęs nė vieno tame dalyke meldžiančio, neklausyti. Matyt, buvo dvi priežastys: viena, žmonės baidė poterių is katekizmo klausinėjimas, vadinamasis agzaminas, antra, visuomenei sužinojus apie vaikino ir merginos ketinimą tuoktis, galimos apkalbos. Užsakų tikslas ir buvo sužinoti numatomos santuokos kliūtis. Kliūtimi galėjo būti artima giminystė, kitam asmeniui jau anksčiau duotas pažadas tekėti ar vesti, o ypač – sugyventas nesantuokinis kūdikis. Vis dėlto užsakai pamažu tapo gyvenimo norma, ir XIX a. – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais tiktai atskirais atvejais būdavo prašoma vyskupo indulto, leidžiančio tuoktis be užsakų.

Išgirdę užsakant kurią nors mergina, anksčiau draugavusią su kitu vaikinu, draugai šiajam sakydavo: „Tavo pirtelė dega!“ Tai buvo ženklas, jei įmanoma, numatytą santuoką sutrukdyti, „atraišyti“, siunčiant savo patikėtinį, vadinamajį raišą, raišytoją, pas merginą ir jos tėvus jų perkalbėti. Apskritai užsakų laikotarpis – tai raišymo metas: „pikti liežuviai merginai peikdavo vaikiną, vaikinui – merginą“.

Pirmųjų užsakų sekmadienį Rytų Aukštaitijoje, merginai pasikvietus jaunimo, tėvams – kaimynų, buvo rengiamos sūsėdų vaišės. Joms jaunasis su piršliu atsiveždavo gėrimų.

Užsakų laikotarpiu mergina namuose jautėsi esanti viešnia. XIX a. pabaigoje jos santykiai su šeimos nariais ir kaimynais iš familiarių tapdavo savotiškai oficialūs: į kiekvieną jų kreipdamasi, ji palenkdavo galvą. Į viešumą ji eidavo tiktai dviejų savo draugių lydima. Pirmąjį užsakų sekmadienį jaunieji paprastai į bažnyčią neidavo. Kitus du sekmadienius mergina eidavo apsirengusi vestuviniais drabužiais. J. Staugaičio liudijimu, Suvalkijoje, „nors žiemos metu merginos į bažnyčią eidavo galvą skara apsitaisiusios, tai nuotakos ir jų draugės, vadinamosios sekiotės, turėdavo būti „vienplaukės“, jokio oro nepaisant. Nuotaka nuo sekiotės tuo tesiskirdavo, kad pirmutinės galva labiau būdavo apkaišyta“. Toks sekiočių lydimos nuotakos vaikščiojimas, vadintas mergavimu, nuotekavimu, buvo apeiginio pobūdžio: draugės, eidamos nuotakai iš kairės ir dešinės, kartu klaupė, kartu stojo, kartu sukosi eiti, po pamaldų lydėjo per šventorių. M. Katkus, aprašęs XIX a. vidurio Ažytėnų apylinkėje netoli Dotnuvos buvusį mergavimo paprotį, pabrėžia: „Įžymi apeiga: visa bažnyčia mato, kad ši mergaitė išteka, kad draugės ją palydi į stoną moterystės“. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais mergavimo paprotys išnyko.

Taip užsakai, įvesti Bažnyčios ir valstybinių įstaigų potvarkiais, nors žmonių ne itin mėgstami, iki pat XX a. 5-ojo dešimtmečio buvo neatskiriama piršlybų papročių dalis. Antrasis pasaulinis karas ir ateistinė sovietinės valdžios veikla šią tradiciją Lietuvoje nutraukė.

SUŽADĖTUVĖS

Tai baigiamoji piršlybų daliks. Ikikrikščioniškoje senovėje jų apeigos neabejotinai reiškė jaunųjų poros santuoką. XIX-XX a. Lietuvoje jos vadintos įvairiai: sužadėtuvės, sužiedotuvės, žiedynos, žiedavonės, užgertuvės, sugertuvės, pragėrai, didžioji arielka, zalėtos, rankpaduotuvės. Kiekvienas šių pavadinimų labiau pabrėžia kurį nors apeigų aspektą. Piršlybų sandaroje sužadėtuvės neturejo tvirtai nustatyto laiko, priklausė nuo šalių susitarimo. Jų vieta – merginos namai. Pasikvietus liudytojais kaimynų į vaišes, dalyvaujant jaunikiui su piršliu, svarbiausios apeigos buvo vestuviniais drabužiais apsirengusios jaunosios atvedimas ir laiminimas, jaunųjų susodinimas drauge, viešas jų vieno kitam ištikimybės pareiškimas, vienas kito užgėrimas, pasikeitimas simbolinėmis dovanomis – žiedais ar jų analogu ir, susiėmus už rankų, viešas pasibučiavimas. Todėl Mažojoje Lietuvoje sužadėtuvės kartais vadintos rankpaduotuvėmis. A. Juška yra pažymėjęs, kad per sužadėtuves jaunieji gėrimą gerią pusiau iš vienos taurės. Apeigose valgymas iš vieno dubens tuo pačiu šaukštu, dalijimasis gėrimu – tai simbolinis susijungimo, bendrumo ženklas. Europos viduramžių teisėje kiekvienas juridinis aktas buvo patvirtinamas gėrimu. Sužadėtiniai, gerdami iš vienos taurės, teikė sakralumo galią savo vedybų sutarčiai. Panašiai lietuvių papročių teisė laikė būtinu dalyku kiekvieną sutartį ( pirkimo, pardavimo) užgerti magaryčiomis. Todėl ir apie užgertuves kalbėdamas, L. A. Jucevičius pažymi: „Alaus sugėrimas yra kaip sutarties patvirtinimas. Užtat tuo atveju, jei katra pusė netesi neišlaikė švenčiausios priesakos, kaip tinka padoriam žmogui“. Įsruties lietuvininkų XVIII a. sužadėtuvių apeigose, M. Pretorijaus teigimu, jaunieji, nugėrę alaus iš motinos jiems paduotų kaušelių, likučius „lieja kitam į veidą. Taip susigeriant įvyksta sužieduotuvės, nes nuotaka sužadama geriant“. Sprendžiant iš XVI-XVII a. vestuvių papročių aprašymų, sužadėtuvės buvo pagrindinė visų vestuvinių apeigų dalis. Daugelis jų apeigų vėlesniais laikais buvo nukelta į jungtuvių dienos rytą ar mergvakarį. Nenuostabu, kad šeimininkai pasirūpindavo sužadėtuvių vaišėms pakankamai alaus, o visi kvistieji svečiai susinešdavo savo maisto: „Viešnios į pragėras irgi atsineša savo valgymų: kiaušinių dešimtį, naminės dešros, kumpio ar skilandžio. Priduria – kad šeimininkei būtų lengviau ir stalas būtų pilnesnis“. Be abejo, tai kaimo bendruomenės solidarumo požymis, gražus lietuvių kaimo buitinės kultūros paprotys, savo šaknimis besiremiantis į tolimą praeitį. XVII a. pradžioje dvasininkai kėlė balsą prieš tokias sužadėtuvių vaišes, ir buvo nustatytas leidžiamas išgerti alaus kiekis: „Sužadėtuvėms ne daugiau kaip viena statinė, o vestuvėms tik keturios statinės alaus leidžiama išsivirti ir išgerti. O jei kas įsakymą dėl sužadėtuvių sulaužytų, bauda – penki lenkiški florinai“.

Iš T. Lepnerio aprašo matyti, kad per sužadėtuves ( autorius pažymi, jog lietuviai jas vadina užgertuvėmis arba derybomis) jaunikio siunčiamą rūtų vainiką nuotakai iš jauniio namų, bent porą dienų ten vaišinęsis, parneša nuotakos brolis. Jis ir užgeria seserį. Tik po šių apeigų atvyksta jaunikis su palydovais. Jaunieji pasikeičia dovanomis, vienas kitą užgeria. Svečiai sužadėtuvėse išbūna vieną naktį“, o „jaunikis iki pat sužadėtuvių pabaigos – dvi naktis“

Vadinasi, tais laikais tikrąja santuoka pagal senovinės tradiciją ir buvo laikomos sužadėtuvės, jungtuves bažnyčioje atliekant tik kaip reikalaujamą formalų dalyką. Suprantama, kad ir daugelis tų apeigų, kurios iglainiui perėjo į vestuvinių išvakares ar jungtuvių dienos rytmetį, buvo atliekamos per sužadėtuves.

Žemaičių sužadėtuvių ritualiėje sandaroje XIX a. pirmojoje pusėje, sprendžiant iš M. Valančiaus „Palangos Juzės“, buvo šie pagrindiniai elementai: nuotakos tėvo ir motinos atsiklausimas, ar išleidžia dukterį, jaunųjų viešas sutikimo tuoktis pareiškimas, piršlio simbolinis mokestis motinai už dukterį, motinos oficialus dukters pavedimas jaunikiui ( „Štai atiduodu mano vaiką, imk sau“ ), jaunojo rūtų vainikėlio įteikimas bei prisegimas nuotakai, šios pasodinimas prie jaunikio, paskelbiant abu jaunavedžiais ( „Štai yra jauna pora“ ), dovanos jauniesiems ( bent konkrečių daiktų pažadėjimas ), šokiai. Žemaitė pažymi, kad tokios sutartuvės vyksta „užsakams beeinant“ ir jaunasis ( matyt, per piršlį ) jaunąją, jos tėvus bei namiškius apdovanoje simboline pinigine dovana, o „pana savo kavalieriui pariša kuską krominę ar šaliką savo darbo, austą ar nertą“. XIX a. vaikinas sužadėtinei, be seniau ta proga dovanojamos nostinės, ėmė ant piršto užmauti savo žiedą. Rytų Aukštaitijoje, be tų dovanų, dar buvo paprotys įteikti atsivežtą duonos kepalą, taip esą jaunąją „pasodina ant savo duonos“. Mergina savo sužadėtiniui dovanodavo trikampiu sulenktą baltą nosinę su trimapink ikištą rūtų puokštele. Šitokia dovana vadinta rūtuliais, kvietka, žiedo padavimu, žiedais. Žiedo ( ar jį simbolizuojančios dovanos) įteikimas – tai savęs atidavimas jaunajam iš motinos rankų. Tai liudija dovaną teikiančios motinos žodžiai: „Prašau priimti šią brangią dovaną – žiedą ar rūtą, kaip mano dukrelės nekaltybės ženklą. Paėmęs ją mylėk ir dabok, kaip šią žalią rūtelę!“

Čekų filosofo ir slavisto J. I. Hanušo, rašiusio ir apie lietuvių papročius, nuomone, žiedas yra meilės dovana: kieno žiedas, to ir mergina. O apskritai jis esąs rankų surišimo sruoga analogas, simbolizuojantis asmens pririšimą. Reikšmingas yra ir sužadėtinių susiėmimas rankomis. Tyrinėtojų nuomone, tai esantis labai archajiškas momentas, simbolizuojantis jaunųjų išlikęs iš senovės ir jungtuvių apeigose.

Dieveniškėnų pragėrų apeigose yra buvęs įdomus paprotys: drauge su dovanomis piršliui buvęs grąžinamas jo atsivežto ir išgerto gėrimo butelis, pripiltas jaunasis grąžindavo jungtuvių dienos rytą jaunajai įteikiamuose bateliuose, ir nuotaka, grūdų neišbėrusi, su tais bateliais eidavo į jungtuves. Tuo tarpu Šalčininkų apylinkių nuotakos, išvažiuodamos į anytos namus, rugius iš batelių susirišdavusios švarioje skepetaitėje. Vos ten peržengusios slenkstį, išberdavo juos į visas keturias pirkios kertes kaip auką naujųjų namų židinio dvasioms globėjoms. Neabejotinai tai palaimą šeimai ir javų derlingumą skatinanti magijos praktika, integruota į krikščioniškąją namų – Dievo šventovės – sampratą.

Baigiamasis sužadėtuvių ritualo akcentas buvo jaunosios poros apeiginis šokis: jaunajam pašokdinus nuotakos seserį, vyriausiajam jaunikio pabroliui – jaunąją, sužadėtiniai būdavo suvedami savo šokiui. Toks šokių pradėjimo būdas gali būti laikomas jaunojo ir jaunosios šalių santaros išraiška. Tiek M. Preterijaus užuomina, kad, „kai pavargsta bešokdami, nuotakos sesuo ėmusi jaunikį, jaunikio brolis – nuotaką, nuveda juos į klėtį ir palieka vienus“, tiek K. Kapelerio tvirtinimas: „Po užgertuvių tai buvo klėty jaunavedžių lova pataisyta: nes kad ištikimai tėvai mergos mislijo ant jaunikio, kad jis ją nepames, tai leido dukterį su janikiu į klėtį gult, paskui tegul žinos“ aiškiai liudija sužadėtuves buvus santuoką įteisinančiu aktu. Tad ir suprantamas valdžios bei dvasininkų reikalavimas apie jas pranešti. Pasak senųjų krikščionių religijos įstatymų, sužadėtuvės taip pat laikomos en tik sužadėtinius, bet ir jų artimuosius juridiškai saistančia sutartim. Katalikų Bažnyčios nuostata, kad oficialios sužadėtuvės, kaip ir jungtuvės, įpareigoja neišardomam santuokiniam gyvenimui, atsispindi minėtame J. Pabrėžos 1822 m. pamoksle: „Per padarymą zalietų tikrų randas nekokia artymystė, losnai saviškystė“. Tad jeigu vėliau sužadėtiniai ir išsiskirtų, nebesusituoktų, jie neturi teisės tuoktis „nė su tėvu, nebe su motina, nė su broliu, nebe su seseria tikrąja, nė su sūnum, nebe su dukteria tikrąja tos asabos, su kuria buvo padariusi ženytis zalietas“. Galbūt todėl XIX a.-XX a. pirmaisiais dešimtmečiais sužadėtuvių apeigas imta jungti su vestuvių išvakarių ar net jungtuvių ryto peigomis. Panaši pažiura į sužadėtuves kaip poros santuoką žinoma ir kitų Europos tautų vedybų papročiuose. Tad lietuviai šiuo požiūriu senovėje nebuvo kokia nors išimtis. XX a. viduryje piršlybos galitinai išnyko.

LITERATŪRA

1. A.VYŠNIAUSKAITĖ, P. KALNIUS, R. PAUKŠTYTĖ Lietuvių šeima ir papročiai, Vilnius „Mintis“ 1995
2. BURAČAS B. Lietuvos kaimo papročiai, Vilnius „Mintis“ 1993

Vilniaus pedagoginis universitetas 2005
KMEI I kursas

Views All Time
Views All Time
9012
Views Today
Views Today
1
0 0