21-erių metų gražuolė Ugnė modelio karjeroje skelbia ilgą pertrauką – dabar ji mieliau kalba ne apie egzotiškas fotosesijas tolimuose kraštuose, o apie būsimą kūdikį („kad būtų sveikas, storutis, raudonais žandais“) ir savo mylimąjį, prancūzą Eriką, kuris per vieną dieną tapo jos išrinktuoju, o per kelias – tėvu.

Papildomi kilogramai visada buvo Ugnės siaubas. Prieš kelerius metus jie vos nesugadino jai karjeros – tik atsikračiusi dešimties Ugnė sutramdė savo dailias moteriškas formas. Juk Paryžiuje, į kurį prieš kelerius metus ji atvyko išgarsėti, populiarios labai liesos manekenės. Bet jau penki mėnesiai, kai Ugnė nesuka galvos, kad nėra viena iš jų. Atvirkščiai – turi vieną keistą nepaaiškinamą norą.

„Kada mano pilvas taps didesnis?“

Dabar ji tiesiog žydi, ir to visai neslepia. „Taip, esu laimingesnė negu bet kada gyvenime.“ Ir čia kaltas jis – dar nedidelio mielo pilvuko „padarytojas“ 31-erių metų Erikas, „City“ agentūros, kurioje modeliu dirba ir Ugnė, meninis direktorius.

Manekenė, kurią kalbinom Paryžiuje prieš dvejus metus, ir dabartinė Ugnė skiriasi kaip diena ir naktis. Visai ne dėl iškarpytų ir patrumpintų plaukų, keliais dydžiais padidėjusios krūtinės ar laisvesnių drabužėlių, o džiaugsmo ir net savotiško išdidumo akyse. Jai tiesiog pasisekė!

„Erikas per trumpą laiką padarė mane laimingą, ir visada prajuokina, kai būna liūdna. Jis pats puikiausias ir talentingiausias vyras! Labai gerai išauklėtas, mandagus, kartais man to mandagumo net per daug. Nors anksčiau sakiau, kad esu savarankiška, iš tiesų ilgėjausi šeimos ir savų namų. Kai visa tai atsirado, ėmė labai sektis.“

Ugnė jaukiai įsitaiso stilingame senoviniame fotelyje ir lyžteli iš taurės raudonojo vyno. Paskanauja sūrio ir įsideda pačios pagamintų salotų su žalumynais, pomidorais ir saulėgrąžų branduoliais. Daili mergina čia jaučiasi kaip tikruose savo namuose, greičiausiai taip ir yra. Pro balkoną matyti mažytė gatvelė, ji – beveik Eifelio bokšto papėdėje. Jaukų, antikvariniais baldais apstatytą trijų kambarių butą (net gimsiantis mažylis gulės senovinėje iš kartos į kartą perduodamoje lovelėje) įsimylėjėliams paliko Eriko tėvai.

„Jie yra gydytojai ir gyvena gerai, bet ką turi, tai jie turi, mums nepriklauso, tiesa, su butu padėjo, bet nepasakė, kad dovanoja, tiesiog pasiūlė – imkit, gyvenkit, kiek reikia“.

– O jie patenkinti, kad tu atsiradai Eriko gyvenime?

– Taip, labai. Priėmė mane pagarbiai, o juk viskas įvyko taip greitai… Iš tikrųjų Erikas neprisirišęs prie šeimos, jie susitinka kartais, bet nėra labai geri draugai. Tačiau jų šeimoje daug pagarbos – ką vienas nusprendžia, kiti neprieštaraus.

Kodėl mylimojo veidas – paslaptis Lietuvai

Pati Ugnė labai myli savo tėvus (kažkada didžiausias jos noras buvo nupirkti jiems butą Los Andžele) ir vertina šeimynines tradicijas – dėl jų griežtai atsisakė fotografuotis su Eriku! „Mes nesame kalėjime, kad mano artimieji jį pažintų per nuotraukas žurnaluose. Pirmiausiai savo šeimai Eriką noriu pristatyti pati.“

Jaunieji įsimylėjėliai per darbus ir keliones to dar nesuspėjo padaryti.

– Kaip judu su Eriku susitikot?

– Prieš metus agentūros „City“ vakarėlyje. Gerai pažinojau Eriko merginą, bet paskui taip gavosi, kad jie išsiskyrė.

– Ar dėl tavęs?

– Ne, nelabai mėgstu, kad žmonės dėl manęs išsiskyrinėtų, susipažinę mes ilgai buvome tik labai geri draugai. Tuo metu ir mano širdis buvo nuklajojusi ne ten, kur reikia (taip, taip, ir Lietuvą buvo pasiekę gandai apie galimas vestuves su karštuoju ispanu). Bet šį pavasarį po mano kelionės į Lietuvą viskas pasikeitė. Grįžau ir… Pirmą dieną – meilė, antrą dieną aš jau persikrausčiau pas jį, trečią, ketvirtą…, o penktą dieną jau buvau nėščia.

– Rimtai? Viskas taip greitai?

– Taip, tai buvo tiesiog savaitės reikalas, ir mes nusprendėm – kodėl gi ne?

– Bet ar spėjot pažinti vienas kitą?

– Juk ilgai artimai draugavome, beveik kiekvieną dieną susitikdavome. Jei su žmogumi negyveni, ir jis nesistengia užkariauti tavęs, tai pažįsti tokį, koks yra iš tikrųjų, nes nevaidina. O paskui susikukavom kaip meilužiai, ir labai gerai, esu baisiai laiminga.

„Buvau manekenė-tinginė“

– Meilužiai tai meilužiai, bet būsimi tėvai? Kaip sutikai žinią, kad laukiesi? Ištiko šokas ar iškart apsidžiaugei?

– Na, kaip… Manau, šiais laikais jeigu žmogus pastojo, vadinasi, jis nesisaugojo, juk yra tiek daug priemonių. Mėgstu, kai gyvenimas man išmeta tokias kortas – hm, o kaip bus toliau… Man patinka taip gyventi, taip daug įdomiau.

– O kodėl jūs nesisaugojot?

– Tiesiog pas mus jau antrą dieną viskas buvo taip aišku, taip balta, nereikėjo kurti jokių istorijų, jokių poemų. Sužinoję, kad aš nėščia, atsisėdom ir pradėjom juoktis, galvojam – na, tai ką? Širdim buvo nuspręsta iš anksto, jeigu taip atsitiktų, jokių problemų nekils. Apskaičiavom, kaip pas mus bus su finansais artimiausius trejus metus be tėvų pagalbos, ir pamatėm, kad .viskas tvarkoj. Dabar moterys nenori gimdyti vaikų, kratosi, o kodėl gi ne, reikia grįžti prie senų papročių! Manau, gerai turėti vaiką arba labai jaunai, arba kai peržengi trisdešimt, kai karjera pasiekta, ir piniginė pilna pinigų, o gyvenimas sutvarkytas, ir galima ieškoti laimės šeimoje. Bet pusė tų moterų neberanda tos laimės! Juk esame tokios stiprios, kad galime dirbti ir su vaikais.

– Bet ar negaila, kad karjeroje padarysi pertrauką?

– Aš visą laiką buvau manekenė tinginė, gal todėl ir nepasiekiau aukštumų. Šešis mėnesius pradirbdavau čia, o paskui sau trinuosi Lietuvoje nieko neveikdama su sportbačiais po gatves, kaip niekur nieko. Aš tik gal per daug paprastas žmogus, manęs nesimatydavo. Mano darbas sunkus, jame per daug blogų žmonių. Neapkenčiu jų. Bet jis atneša gerą finansinę padėtį, ir galiu sau leisti pertraukas, kitaip – kur laimė, kur meilė, atostogos su draugais, linksmybės, kurios priklauso mano amžiaus žmonėms? Reikia daryt tai, kas malonu, gyvenimas vienas juk duotas.

„Esu nėščia ir nieko negaliu pakeisti“

Ugnė buvo viena pirmųjų penkiolikmečių, kuri išvažiavo iš Lietuvos į užsienį dirbti modeliu ir ieškoti laimės. Išbandė savarankišką gyvenimą be tėvų, uždirbo nemažus pinigus, bet dar nemokėjo jų leisti – tuomet bent pusė Ugnės uždarbio įvairiose pasaulio parduotuvėse virsdavo drabužiais ir pramogomis.

„Subrendau, – prisipažįsta ugniniu charakteriu garsėjusi padūkėlė. – Juk iki dvidešimties visos esame ne moterys, o piemenės.“

Greičiausiai ją taip paveikė nėštumas ir jaukus užutėkis mylimo vyro glėbyje – ten greičiausiai ji pamiršo ir kelias nelaimingas meiles. Kur čia dar blaškysies ir ieškosi laimės?

– O ką tavo tėvai sakė sužinoję apie pertrauktą karjerą ir prasidėjusį šeimyninį gyvenimą?

– Džiaugėsi. Jei aš laiminga, ir jie laimingi. O ką gali padaryti? Viskas jau buvo nuspręsta, ir taip pasakyta – „mama, aš nėščia, pakeisti nieko negaliu, džiaukis“. Paskambinau trečią mėnesį, palaukusi tinkamo laiko. Iš tikrųjų nuspręsti buvo lengva, bet paskui atsiranda visokių nuomonių – vieni sako – negimdyk, bus sunku siekti karjeros, kaip tu aktore patapsi, pagalvok apie vaiką, jis vienas augs, kiti labai pozityviai palaiko, ir tu sutrinki. Geriau palaukti momento, kai nebegali nėštumo nutraukti, ir pranešti – viskas, norit jūs ar nenorit, bet yra taip, kaip yra. Aš labai laiminga, kad kitaip nepasirinkau.

– Bet ar taip iš karto ir puolei į didelį džiaugsmą?

– Pirmus mėnesius buvo visokių krizių, hormoninių persitvarkymų, sunkiai adaptavausi. Mano dabar pats žydėjimas, o jeigu prieš mėnesį būtumėte pamatę, tai nekaip atrodžiau, ir svorio buvau numetusi, ir nuvargusiu veidu. Labai pykino, dažnai vėmiau, negalėjau paprasčiausiai iš namų išeiti.

Emocinė krizė

– Kaip Erikas priėmė tuos pasikeitimus?

– Vyrams moterys ir šiaip labai didelis klaustukas, o tas nėštumo periodas… Jie jo nesupranta, gal paskui pripranta, bet nesupranta. Kai bandai jam paaiškint „pas mane hormonų audros, man bloga, man tas ir anas“, ir taip 24 valandas per parą, bet koks žmogus sakytų: „Klausyk, višta, eik pas psichologą“. Aš rėkdavau ant visų, verkdavau, užplūsdavo meilės audra, visiems elgetoms gatvėje dalindavau pinigus. Jaučiausi nestabili, reikėjo žmogaus, kuris sakytų: „Klausyk, viskas su tavimi gerai“, ne rėktų, bet nuramintų. Erikui iš pradžių buvo labai sunku, mačiau, jis irgi emocinę krizę išgyveno, o dabar jei kas man „pramuša“ – ar apsiverkiu, ar aprėkiu jį dėl nieko, tai ramiai nusijuokia. Geriausias ginklas – juoktis, nes moteris iš tiesų žino, kad ji reaguoja visai ne taip, kaip turėtų.
Ugnė net nesvarsto, kur gimdyti – Eriko tėvai medikai, ir ji Paryžiuje gaus geriausią priežiūrą, be to, būsimasis tėvelis niekaip jos neišleistų į Lietuvą tokiam svarbiam reikalui vienos.

– Ar dalyvaus Erikas gimdant?

– Tai aišku, tegu mato. Nors ten viskas būna uždengta, vyrai tik rankas laiko, bet aš mielu noru parodyčiau, kas iš tiesų vyksta, kad suprastų, dėl ko mes tokios „crazy“ būname devynis mėnesius. Galėtų ir filmuoti, kiekvienąsyk, jeigu kas, uždėčiau jam kasetę!

Būsimoji kino žvaigždė kol kas mokysis kalbos

Ugnė vis dar svajoja tapti aktore, ir dabar netgi stipriau nei bet kada – planuoja po poros savaičių privačiai mokytis prancūzų kalbos, mat nujaučia, jog šioje šalyje apsistos ilgam, o susirasti garsią teatrinę mokyklą jai padės Erikas. Dienas leisdama namie („mane apsėdo tvarkymosi manija“) ji žiūri daug filmų: „Nors, manau, savo amžiui apie kiną žinau nemažai, bet tikrai nepakenks“. Pasikeitus gyvenimo ritmui, kartais ją užplūsta nuobodulys: „Būna dienų, kai namie nebegaliu, sienomis lipu, taip norisi ką nors veikti, kažkur eiti, o visi draugai arba mokosi, arba dirba. Tada pasiimu dviratį ir apvažiuoju Paryžių“.

Dėl nėštumo Ugnei teko atsisakyti sportinio ir įsigyti tipišką moterišką dviratį, su kuriuo juda tiesiai sėdėdama, lėtai ir oriai it tikra anglų dama. Sportuoti salėse ji niekad nemėgo, to nedaro ir Erikas („jam nepatinka „džyme“ eiti ant takelio ir niekur nenueiti“), jiedu mieliau vaikšto parke, o dažniausiai vakarus praleidžia tiesiog namie – „jis grįžta vėlai ir pavargęs, mums tiesiog malonu pabūti kartu namuose.“

Faktas – ji graži ir be jokio makiažo

– Ar ėmei labiau rūpintis savo kūnu tapusi nėščia?

– Labai reikalingi kremai, kad oda neišsitemptų – jais tepu pilvą ir krūtinę. O šiaip man užeina „bangos“, kartais noriu savimi rūpintis, o kartais visai ne. Jauna dar… Kol kas užtenka muilo ir dantų šepetuko.

Taip ir yra – fotografuodamasi ji tik blizgesiu patepa lūpas ir pasišukuoja plaukus. Jokio makiažo. Nustebina tik jos spinta – ne, ne todėl, kad senovinė: daug drabužių mėgstančios Ugnės garderobe vos keli daiktai.

– Labai skaudi šita tema. Sukuria tokių baisių drabužių nėščioms – o juk ir jos nori būti gražios, madingos. Tai ką, sakau, Erikai, atnešk man siuvimo mašiną, daug laiko praleidžiu namie, siūsiuos. Dabar tokia mada – sudraskai, suraišioji, ir turi. Gerai siūti visai nebūtina. Savo stiliaus nekeisiu – pirksiu nedaug drabužių, tokius, kokius dėvėjau ir anksčiau, tik didesnio dydžio.

Almost married

Ant Ugnės rankos dar nėra sutuoktuvių žiedo. Ir neaišku, ar bus, nors to svarbaus fakto norinčių yra daugiau nei susilaikančių.

– Jo tėvai vestuvių nori, mano turbūt irgi. O mes tokie – naujų pažiūrų, bet dėl vaiko, dėl popierizmo gali taip atsitikti, kad tiesiog būsim priversti susituokti. Mes deklaravome, kad Erikas yra šito kūdikio tėvas, tą būtina padaryti vos ne pirmą mėnesį. Manau, nėra reikalo tuoktis, jei esi garantuotas dėl savo jausmų ir pasitiki šalia esančiu žmogumi, o jei nepasitiki, tai kam gyventi kartu?

– Bet gi visos mergaitės svajoja apie vestuvinę suknią ir didelį balių…

– Turbūt visos svajoja dėl tų suknių (gilus atsidusimas…). Kam leisti pinigus be reikalo, suknelės galų gale tokios baisios, juk apsivelki vieną kartą ir įgrūdi į spintą, juo labiau, kad turbūt tėvai už ją sumoka. O ką daryti, jei po metų išsiskirtum?

– Greičiausiai ne kartą buvai susižavėjusi, o kaip pažinai, kad Erikas – tavo didžiausia meilė?

– Niekad negali žinoti. Man dvidešimt metų, kaip galiu kalbėti apie meilę? Žinau tik, kas yra aistra. O apie meilę tik tiek, kad ji ateina su laiku.

– Ar nebijai, kad vieną dieną aistra dings?

– Tai priklauso nuo dviejų žmonių – reikia išlaikyti romantiką. Dažnai net su Eriku jaučiu: na, ką, jau gyvename kartu, jau aš nėščia, ką jau čia dabar slėpti, nieko nebepagražinsi, nepasiblizginsi lūpų prieš jį kasdien, kam tai daryti, viskas, jis mano, aš užkariauta, jis – mano užkariautojas“. Ir dingsta ta romantika, pirmų mėnesių ir pirmų metų žavesys, kai žmonės dar nepažįsta vienas kito ir turi šiokių tokių paslapčių, dar ir prakaituoja, ir kvapai visokie… Kai susigyveni su tuo, jau būna “dzin” – televizorius, “čipsai” lovoje, todėl ir prarandi aistrą. Tačiau visa tai paprasta atgaivinti. Iš tikrųjų, visąlaik reikia blizginti lūpas prieš einant susitikti su mylimu žmogumi, puoštis ir stebinti jį, kaip ir jis turėtų stebinti mane, jei nori, kad neprarasčiau aistros jam. Kad neaugintų pilvo prieš “teliką” ir negertų daug alaus.

Tas Erikui, rodos, negresia. Lieknas ir simpatiškas, nepasakytum, kad už Ugnę dešimčia metų vyresnis. Drąsiai prisipažįsta, kad šeimoje jaučiasi laimingas, dailiai puošia namus (kokią arabišką lempą tualete pakabino!), o ir romantika rūpinasi – štai dabar įsimylėjėliai savaitę atostogauja Maroke, nes pirmos bendros jų su Ugne atostogos buvo nelabai vykusios: būsimoji mamytė blogai jautėsi ir visą kelionę po gražiausias Prancūzijos vietas pravėmė. Taigi atostogas teko pakartoti.
Ir sunkiai šioje aistringoje istorijoje rasime kažkokių kabliukų, mat Erikas baisiai rimtai (gal net per daug rimtai) patikino, kad jie visi yra laimingi, o staigus Ugnės nėštumas – jam didelis džiaugsmas.

Views All Time
Views All Time
3827
Views Today
Views Today
1
0 0