Rašau laišką skirtą savo brangiai žmonai, su kuria mes jau 19 metų kartu.

Saulele,

Seniai berašiau laišką tau, mano mylimoji. Seniai, nes jau ilgai gyvename kartu. Tad panorau prisiminti tas dienas, kai dar buvau aštuoniolikmetis ir parašyti laišką tau, papuoštą meilės perlais, Valentino dienos proga. Tiesa, turiu prisipažinti, kad laiškus dažnai rašiau savo mintyse, kuriuos tu sugebi perskaityti net ir neparašytus.

Sėdžiu parimęs prie balto popieriaus lapo ir mintyse prisimenu mano širdžiai labai brangią dieną – lemtingą mūsų susitikimo dieną. Buvom prie ežero. Tu buvai tokia vaikiška ir skaisti. Mes kalbėjomės, šypsojomės, vienas kitam. Per mūsų susitikimą buvo tiek mažai žodžių it tiek daug akių šilumos. Aš stipriai laikiau savo rankoj tavo ranką, trapius tavo pirštus. Ir paskui tu nuėjai. Nuėjai, palikdama mane ilgai žiūrintį  į tave, nueinančią į tolį. Nuėjai, o aš vis dar mačiau tave horizonte žavią, besišypsančią. Nuo tos dienos manyje įaugo tavo šypsena, švelnus tavo juokas. Mano atmintyje liko tavo paveikslas, o širdyje neišdildomai aukso raidėmis užsirašė tavo vardas. O ypač įsiminė tavo gilus žvilgsnis, kurio niekaip negalėjau pamiršti ir negaliu ligi šiol. Ir kartais net nesuprasdavau, kodėl mano protą užvaldydavo nenutrūkstamas minčių siūlas apie tave. Ar miegodavau, ar eidavau – ką beveikdavau, visur matydavau tave. Sapne tave matydavau tokią vaikišką, besišypsančią, paskendusią saulės spinduliuose, brendančią per rasotą, pilną gėlių pievą. Kai atsibusdavau, mane užliedavo kažkokia šilumos banga, užpildanti visą mano kūną. Manyje susipynė tavo subtilus grožis. Kai eidavau per kaimo pievas, paskendęs savo mintyse, kiekvienoj gražiausioj gėlėj matydavau tave. Tu man buvai kaip gėlė. Ir tik  vėliau supratau, kad mane užvaldė meilė – jausmas, nenusakomas žodžiais. Jausmas, duodantis kažką tokio, ko anksčiau neturėjau. Vėliau toji meilė pabudo ir tavyje. Tu man dovanojai savo draugystę. Tai buvo pirmoji man labai brangi dovana.

Dabar jau daug metų praėjo nuo tos dienos, kai mūsų širdys panoro dainuoti bendrą dainą. Daug metų praėjo nuo to laiko, kai mūsų siekiai tapo bendri. Laikas bėga greitai, net nespėji mirktelėti, bet meilė mumyse rusena ir dabar. Ir tu pati tai žinai. Gera ir dabar prisiminti tas dienas, kai mes dar nebuvom sukūrę bendro gyvenimo kelio. Bet dabar mūsų meilė dar gražesnė, nes jau devyniolika metų žengiame bendru gyvenimo keliu, kuriame lieka gilūs pėdsakai, auga mūsų meilės gėlės.  Pačios gražiausios mūsų meilės gėlės – mūsų dukros, kurioms atidavei daug savo širdies šilumos kaip ir man. Ačiū tau ir už tai. Nieko nėra geresnio, kaip kas rytą girdėti: „Tėveli aš tave myliu“. Tu mūsų šeimos gyvybės versmė.

Dabar Valentino diena. Tai meilės šventė. Nesutinku su tais, kurie sako, kad tai tik aštuoniolikmečiams. Tai ne tiesa. Tai šventė visiems žmonėms, kuriuose rusena meilė. Tad šios gražios dienos proga aš norėčiau palinkėti, mieloji, kad mūsų šeimoje niekada neužgestų šilumos židinys. Norėčiau, kad visada išsaugotume širdžių liepsną, nenulenktume galvų gyvenimo vėjams ir būtume laimingi net ir tada, kai mūsų plaukus puoš sidabro gijos. Tad su Valentino diena, mano saulele. Aš tave labai, labai myliu.

Su meile, tavo Petras

Views All Time
Views All Time
3525
Views Today
Views Today
1
0 0