Kai pamačiau krintančią žvaigždę, akimirksniu sugalvojau norą. Ir nė nepajutau, kaip staiga kūnu perbėgo šaltas virpulys. Atmintyje atgijo neseniai draugės pasakota istorija, kupina troškimų, tikėjimo, mažyčių džiaugsmo lašelių ir negailestingos lemties, pavertusios pelenais ilgai liepsnojusią, karštą dviejų mylinčių širdžių meilės ugnį.

Jie susipažino netikėtai. Susirašinėjimo draugas Rugilei parašė SMS iš savo draugo Manto mobilaus telefono. Po kiek laiko mergina sulaukė žinios iš tikrojo telefono savininko. Įprasta pažintis, niekuo neįpareigojantis bendravimas…

Ir staiga kažkas suvirpėjo merginos širdyje; mažytis vabalėlis krebždėjo viduje ir prašėsi išleidžiamas į laisvę. Kiekviena akimirka be jo tapo neapsakoma kančia. Ji skaičiavo akimirkas iki kiekvieno jų susitikimo, nepaleido iš rankų jo nuotraukos. Vis ilgesni atrodė vakarai, leidžiantis saulei ir nesant šalia savo mylimojo. Vis sunkiau sekėsi iškęsti sekundes, virtusias valandom, minutes- parom, valandas, prilygusias mėnesiams, laukiant jo skambučio.

Merginą lyg vaiduoklis nuolat persekiojo jo šypsena, dieviškas balsas, iš proto vedantis seksualus kūnas, nuostabus charakteris, dvelkiantis šiluma, meile, švelnumu. Ji įsivaizdavo Manto žydras akis, atsiduodančias ežero gaiva ir tokiu nenumaldomu troškimu. Rugilei jis buvo svajonių vaikinas.

Ir vieną dieną atėjo geroji fėja, mostelėjo burtų lazdele ir apakino merginą. Priešais ją stovėjo Mantas, rankose laikantis puokštę raudonų rožių, žvelgiantis deginančiu žvilgsniu ir sakantis, kad ją myli.

Švelnūs žodžiai, karšti bučiniai, svaiginančios akimirkos šalia mylimo žmogaus Rugilei tapo įprastu, savaime suprantamu dalyku. Ji pamiršo žodį „VIENATVĖ“, pamiršo, kas tas jausmas- vienišumas. Mergina buvo tokia laiminga, jog manė, kad ir visi žmonės gyvena tokį pat nuostabų gyvenimą kaip ji.

Deja, ne visos pasakos turi „happy endą“. Ilgai puoselėtos draugystės idilė sugriuvo. Vaikinas įsivėlė į muštynes, gynė pusbrolį ir už pagalbą sulaukė „puikaus“ atlygio- trejų metų sustiprinto režimo kolonijoje. Bendros ateities kūrimas subliuško lyg miražas.

Mergina liko stovėti tuščioj dykynėj; sklaido, žarsto smėlį ir girdi tylą, sakančią, kad niekad nebus kaip sapne, slaptoj svajoj, iliuzijoj ar beprasmėj vilty. Juk tie kvaili dalykai suryja viską- moka nuskandinti stipriausius jausmus, atima dvasios šauksmą, pakerta kojas ir rankas. Dingsta viskas, ir staiga tampi bejėgė, prisukamas robotas, priverstas daryti, kas privaloma.

Vaikinas kategoriškai atsisakė palaikyti bet kokius ryšius. Visi tvirti saitai, sieję dvi mylinčias širdis, akimirksniu nutrūko. Mantas paėmė iš Rugilės rankų spurdančią plaštakę ir paleido ją laisvėn. Ji nuskrido. Kartu su savimi nusinešdama viską: šviesų rytojų, laimingą šiandieną, tikėjimą tuo vieninteliu amžinu jausmu- meile…

Atsiuntė: Sandra

Views All Time
Views All Time
1370
Views Today
Views Today
1
0 0