Tu vėl viena, o aplink tyla. Tik jo atodūsį tu dar girdi…
Nusvyra rankos, daužosi širdis ir supranti, kad jo jau nebeturi…
Apglėbus tylą – garsiai sušunki, kad be jo gyvent nebegali…
Bėgi tu į tolimą nežinią, kažką surasti, pamatyti…
Tačiau ir vėl tu suklumpi, nes jo tu jau nebeturi…

Ir ji pasakė: „Neatleisiu Tau…“

Visi prisimena šiuos žodžius dar ir šiandien, nes ji visada tai kartoja.

O viskas prasidėjo viena šaltą, bet gražų sausio devintosios rytą. Atrodo, dar tik neseniai nuaidėjo šventiniai paradai, koncertai ir visas šventinis šurmulys. Ji, atsikėlusi gan anksti, į darbą nusprendė nueiti pėsčiomis. Buvo likusi dar gera valanda iki darbo dienos pradžios, tad ji ėjo neskubėdama. Šaligatviai buvo slidūs. Staiga, mergina netyčia paslydo ir nukrito ant šalto, kieto, slidaus šaligatvio. Kai ji atmerkė akis į ją, norėdamas padėti atsikelti nuo šaligatvio, rankas tiesė vyriškis. Vyras atrodė, mandagus, padorus, kokių trisdešimties metų. Bet iškart ji atkreipė dėmesį į jo šviesius, lyg angelo plaukus ir žydras, lyg vasaros dangus akis. Pagaliau, ji atsistojo, apsidairė ir padėkojo jai padėjusiam vyriškiui. Jis nusišypsojo ir pasakęs, kad skuba į svarbų susitikimą, dingo tekančios saulės spinduliuose…

Visą dieną ji negalėjo negalvoti apie jai padėjusį vyriškį, visos mintys sukosi tik apie jį, juk ji nepaklausė net jo vardo. Darbo diena praėjo gan greitai ir štai ji jau sėdi namuose, geria karštą arbatą ir žiūri kažkokį filmą.

Pasibaigė savaitė, o ji nesutiko nė karto to mėlynakio vyriškio, nors to ji labai norėjo. Kadangi, ji jau kokius tris mėnesius nebuvo kur nors išėjusi, tad šį šeštadienio vakarą nusprendė su draugėmis nueiti į klubą, pasidžiaugti gyvenimu.

Buvo jau dešimta valanda vakaro ir būrelis merginų jau stoviniavo prie klubo. Prie įėjimo didelė grūstis ir merginoms vis nesisekė į jį patekti. Bet staiga kažkoks vyriškis priėjo prie apsaugos darbuotojų ir pasakė, kad panelės atėjusios su juo. Viena iš draugių sušnabždėjo, jog tai šio klubo savininkas. Ji pakėlė į jį akis ir negalėjo patikėti, kad tai tas pats vyriškis apie kurį ji galvojo visą savaitę. Klubo savininkas nuvedė merginas prie staliuko ir liepė padavejai atnešti joms po kokteilį. Visos panelės džiūgavo, tik ji vis dar negalėjo patikėti, kad tai tas pats JIS. JI sukaupė visą savo drąsą ir jau stojosi nuo staliuko tam, kad jį užkalbintų. Tačiau prie jo priėjo labai daili panelė, apkabino jį, pabučiavo į skruostą ir nusitempė į šokių aikštelę. Jos draugės taip pat šiek tiek pasėdėję nuėjo šokti, o JI liko sėdėti ir galvojo kas galėtų būti ta panelė.

Praėjo gal kokios penkiolika minučių ir už nugaros ji išgirdo:

-Gal norėtum su manim pašokti?

-Aaa, – nutęsė JI.- Aš tikrai norėčiau su tavimi pašokti.

-Tai eikime, – ir JIS ištiesė jai ranką.

Ji padavė JAM savo ranką ir abu nuėjo šokti. JIS stengėsi būti kuo arčiau jos, tad apkabino ją per liemenį ir prisitraukė ją taip arti, kad JI savo skruostu palietė jos lūpas. Šokdami jie kalbėjosi, sužinojo vienas apie kitą labai daug.

JI buvo dvidešimt šešerių metų Agnė, dirbo vienoje įmonėje sekretore. Gyveno Vilniuje, dviejų kambarių bute. Tvarkinga, protinga, išsilavinusi, nuoširdi, netekėjusi mergina.

JIS dvidešimt aštuonerių metų Paulius. Turėjo savo klubą, dirbo vienoje firmoje. Turėjo didelį nuosavą namą Vilniaus priemiestyje. Neturėjo žmonos, tačiau ieškojo žmogaus su kuriuo jam būtų gera gyventi. O ta mergina, kuri buvo priėjusi prie jo, yra jo sesuo.

Jie abu ieškojo savo antrosios pusės ir štai jie abu jaučia, kad jie yra sutverti viena skitam. Taip jie šoko, o gal tiksliau kalbėjosi apie dvi valandas. Bet priartėjo tas metas kada Agnė turėjo eiti su draugėmis į namus. Agnė ir Paulius apsikeitę telefono numeriais išsiskyrė.

Dienos bėgo greitai. Praėjo jau mėnesis ir nebuvo dar nei vienos dienos, kad Paulius Agnei nepaskambintų, o Agnė jo skambučių laukdavo su nekantrumu. Per tą mėnesį įvyko keli jų susitikimai ir pagaliau per vieną iš susitikimų įvyko jų pirmasis bučinys. Vieną vakarą, kai jie po savo ilgo pasivaikščiojimo jau turėjo išsiskirti Agnė netikėtai savo mylimąjį pabučiavo ir kaip paauglė nieko nepasakiusi nubėgo link namų. Po to bučinio jie tapo tik dar labiau artimesni, jų santykiai darėsi vis šiltesni, intymesni.

Agnė kartu su Pauliumi šventė Valentino dieną. Nors buvo žiema, tačiau Paulius Agnę nusivežė prie jūros, tiesiog pasivaikščioti. Bevaikščiojant pajūriu Paulius savo mylimajai garsiai išrėkė, kad ją myli, ji atsakė tuo pačiu. Po tokių meilės prisipažinimų Valentino diena baigėsi romantiškai, vakarienė žvakių šviesoje puikiame restorane, vėliau naktis Pauliaus namuose. Galiausiai kitos dienos rytas, pusryčiai lovoje, kurių Agnė niekada nebuvo sulaukusi iš jokio vyro. Tiesa, Agnė turėjo kelis romanus prieš tai, tačiau dabar ji jautė, kad Paulius yra tas žmogus su kuriuo ji norėtų praleisti likusį gyvenimą. Jiems taip gera buvo būti kartu.

Praėjo pusė metų, buvo liepos mėnuo. Paulius pasiūlė Agnei paatostogauti Nidoje, prie jūros. Tai buvo pirmos atostogos kartu, jos buvo nuostabios. Išvykimo į namus išvakarėse jie vaikščiojo pajūriu, stebėjo, kaip leidžiasi saulė, džiaugėsi šiltu liepos mėnesio oru, džiaugėsi vienas kitu, savo meile. Buvo dvylikta valanda nakties, o jie vis dar vaikščiojo pajūriu. Staiga, Paulius sustojo ir paprašė, kad Agnė užsimerktų. Ji užsimerkė, o tuo metu jis atsiklaupė, pasakė, kad Agnė jau gali atsimerkti tarė:

– Mano mylimoji, aš tave labai myliu, be tavęs negalėčiau gyventi, tu mano gyvenime, širdyje užimi pačią svarbiausią vietą. Myliu tave, myliu tavo dideles mėlynas akis, tavo plaukus… myliu tavo už tai, kad esi švelni, nuoširdi, supratinga. Tekėk už manęs.

Išgirdusi šiuos žodžius Agnė negalėjo sulaikyti ašarų, šie žodžiai buvo tokie nuoširdūs, mieli. Nusišluosčiusi ašaras Agnė tvirtai tarė:

– Aš tave taip pat labai myliu ir noriu su tavim sukurti šeimą, gyventi su tavim amžinai. Tekėsiu už tavęs.

Jie abu buvo labai laimingi. Iš Nidos jie grįžo patenkinti, kurdami ateities planus.

O dabar ji sėdi savo kambary, linguoja į priekį – atgal, į priekį – atgal ir vis kartoja:

– Neatleisiu tau, neatleisiu niekada… Juk tu neturėjai teisės manęs palikti…

Grįžę iš atostogų jie nusprendė apsigyventi kartu, jo namuose. Jau baigiasi vasara ir jie gyvena kartu, džiaugiasi savo meile, lepina vienas kitą, kuria ateities planus, planuoja patį svarbiausią savo gyvenime įvykį – savo vestuves. Paulius ir Agnė nusprendė susituokti sausio devintąją dieną, savo susipažinimo dieną.

Dienos bėgo greitai, kasdien įsimylėjėliams atrodydavo, kad vienas kitą jie myli vis labiau, vis karščiau. Jie ruošėsi savo vestuvėms, norėjo suplanuoti net pačią mažiausią smulkmeną.

Vėl priartėjo švenčių metas. Paulius jau buvo susipažinęs su Agnės tėvais, tad per Kalėdas jie nusprendė nuvykti pas Pauliaus tėvus. Agnė dar nebuvo su jais susipažinti, nes jie buvo išvykę pusei metų į užsienį. Važiuodama į jų namus Agnė šiek tiek jaudinosi, nors Paulius ją ramino, kad viskas bus gerai. Ir iš tikrųjų Pauliaus tėvai ją taip šiltai priėmė, bendravo su ja kaip su dukra.

Šventės praėjo labai greitai. Agnė ir Paulius Naujuosius metus sutiko namuose. Jie norėjo ramiai pabūti kartu, įteikti vienas kitam dovanas, pasidžiaugti, kad jie kartu. O, be to, juk iki jų vestuvių buvo likusi vos savaitė.

Likus kelioms dienoms iki jų vestuvių dienos, jie išsiskiria vienai dienai, kad kiekvienas galėtų pabūti su savo draugais, pasilinksminti. Vakarėliai abiems buvo nuostabūs, tačiau abu su nekantrumu laukė kada vėl galės pasimatyti. Jiems būdavo sunku išsiskirti ilgesniam laikui. Agnė su Pauliumi net darbo metu labai dažnai susiskambindavo, parašydavo vienas kitam SMS. O dabar… Dabar Agnė vis dar negali suvokti, kad jis niekada jai nebepaskambins. Ji dažnai žvilgčioja į savo telefoną ir pažvelgusi vis nusivilia, kad jis nebeskamba nuo jo SMS, skambučių.

Buvo vestuvių išvakarės, Agnė ir Paulius sėdėjo prie židinio, gėrė arbatą ir šnekučiavosi. Besišnekučiuodami, jie prisiminė savo pažinties pradžią ir jiems pasidarė taip linksma, Agnė džiaugėsi, kad ji tada paslydo ir parkrito. Abu nusprendė, kad rytojaus dieną nuvyks ten kur jie susipažino ir prisimins viską dar kartą, pasidalindami savo prisiminimais kartu su draugais.

Vestuvės turėjo būti kuklios, bet labai gražios. Svečių kvietė apie šešiasdešimt, savo giminaičius ir kelis artimus draugus. Savo vestuves jie planavo švęsti už miesto, jaukioje sodyboje prie ežero.

Vestuvių rytą Agnė atsikėlė anksti, juk jos laukė grožio salonas, o ten begalė grožio procedūrų, vėliau ji turėjo važiuoti į savo tėvų namus, nes ten jos jau laukė balta, tarsi gulbė vestuvinė suknelė. O vestuvinę suknelę ji rinkosi labai ilgai, juk vis dėlto ištekama tik vieną kartą gyvenime. Paulius dar neskubėjo lipti iš lovos, juk jam beveik nieko nereikėjo daryti. Kirpykloje jis jau apsilankė vakar, o kostiumas jau kabėjo spintoje.

Agnė jau buvo pasiruošusi išeiti, bet nusprendė atsisveikinti su savo mylimuoju. Greitai nubėgusi į miegamąjį Agnė stipriai apkabino Paulių, jį pabučiavo ir pasakė:

– Paskutinį kartą tave apkabinu, kaip savo sužadėtinį… Tuoj būsi mano vyras. Iki pasymatymo, nevėluok. Myliu tave, – taip pasakiusi Agnė patenkinta išskubėjo iš namų.

Paulius dar kurį laiką gulėjo lovoje gerdamas rytinę kavą, kurią buvo padariusi jo mylimoji. Gulėdamas jis šypsojosi ir sau garsiai pasakė:

– Geriau jau būti nebegali…

Buvo jau apie dvylikta valanda. Vestuvių ceremonija bažnyčioje turėjo įvykti pusė pirmos, tad žmonės jau rinkosi į bažnyčią. Jaunoji tėvų namuose be galo jaudinosi, tačiau buvo labai laimingas. Jaunikis buvo taip pat labai laimingas. Paulius skubėjo į bažnyčią, kelias buvo slidus, lygiai taip pat kaip ir tą sausio devintąją dieną, kai Paulius susipažino su Agne.

Štai, jaunoji jau atvyko į bažnyčią. Su balta nuotaikos suknele ji atrodė labai gražiai, tarsi gulbė. Bet įėjusi į bažnyčią Agnė nustebo, Pauliaus ten dar nebuvo. Staiga prie Agnės pribėga Pauliaus mama ir su klaikia veido išraiška, labai susijaudinusi Agnei sako, jog Pauliaus nebėra, kad jis žuvo.

Agnė stovėdama bažnyčios tarpduryje daugiau nieko nebegirdėjo tik apsisuko ir pasileido bėgti. Ji bandė bėgti nuo tų žodžių, kurie jai bandė sugriauti gyvenimą. Agnė bėgo. Buvo šalta, snigo. Bėgdama ji griuvo, kėlėsi ir vėl griuvo. Aplink ji nieko nematė, nematė tų žvilgsniu, kurie į ją žiūrėjo su pasibaisėjimu, užuojauta, nesupratimu. Ji bėgo ir tarsi ištirpo baltame Vilniaus fone. Galbūt Agnė nesuvokė kur ji bėga, bet ji bėgo link tos vietos kur ji susipažino su Pauliumi. Kažkokia nežinoma jėga ją ten traukė. Agnė nubėgo ten, kur jie susipažino, o netoli tos vietos, prie sankryžos, ant šaligatvio gulėjo uždengtas kūnas. Ji suprato, kad tai Paulius. Jaunoji pribėgusi prie savo, jau žuvusio, mylimojo jį apkabino, verkė, liepė jam keltis. Deja, Agnė niekuo negalėjo padėti.

Trys laidotuvių dienos Agnei buvo kaip sapnas. Ji nieko nevalgė, nekalbėjo, nemiegojo tik sėdėjo prie karsto su nuotakos suknele.

Galbūt ji ir dabar gerai nesuvokia kas tada atsitiko, nes dar ir dabar Agnė su niekuo nebendrauja, ji sėdi savo bute ir kartoja:

– Tu, neturėjai teisės manęs palikti…

Atsiuntė: Vitalija

Views All Time
Views All Time
1633
Views Today
Views Today
1
0 0