Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba-štetl), čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tarpukario metais Vilkaviškyje iš 8000 gyventojų 3600 buvo žydai, Ukmergėje iš 10.000 gyventojų žydų buvo apie 5000, Jonavoje žydai sudarė daugiau kaip pusę 5500 gyventojų, Jurbarke – beveik 80%. Čia susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosi žydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taip žydams “štetl” tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikė sinagoga (dažnai – keletas), chederai (vėliau – mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė (mikva). Greta sinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniam gyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiai bendravo ir su lietuviais, visi geriau ar blogiau šnekėjo lietuviškai; neretas lietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš, dar ir dabar retsykiais pasitaiko tokių. Plačiai bendraudami, žydai neasimiliavosi, išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savą kultūrą.