Meilės istorija

Ne viskas atgimsta saulėteky.

Į tokį žvelgia akys – didelės ir ašarotos.

Alkanas žvilgsnis klaidžiojo, lakstė, vijosi žuvėdrų klyksmą. Žuvėdros grįžtelėjo, sumosavo atsisveikinimui ir, laužydamos prieš vėją sparnus, išskubėjo. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė mano plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo smiltinę. Aš likau nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, aš nebeverkiau, aš žinojau, ką reiškia žodis: „prarasti“…Neliko to kažko šaukiamo. Alkanos, godžios ugnelės pasislėpė. Pasiliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save.

Taip, aš palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjau ilgai. Aprimo jau ir vėjas. Saulė besivydama horizontą ruošėsi jūros valtelėn. Jau įsėdo, plaukia, siunčia paskutinius spindulius – ne kaitrius, bet palaiminančius. Keletas spindulių nurausvino mano veidą, įdėmiai pažvelgė į mėlynuosius ežerėliu, kuriuose pynėsi ir skausmas, ir viltis, ir abejonė.

Staiga aš kaip sulytas kačiukas suvirpėjau, nusipurčiau slegiantį rūką, lūpos susidėjo į ryžtingą šypseną. Dar kartą pažvelgus į besisupančią tinklų patalan jūrą nuskubėjau sušvitusio miesto link. Skubiai žengdama, deganti dar niekad nepatirtų jausmų liepsna, vis veržiausi pirmyn, bijodama pamesti tą brangenybę, kurios svorį taip netikėtai pajutau. Aš suprantu, kad vieno žmogaus išdavystė ar baisus nusivylimas negali užnuodyti viso gyvenimo. Purpuriniais skruostais, išplėstom akim, norinčiom aprėpti visą begalybę, aš nebėgau, bet skriste skridau vis naujai kartodama naujai atrastą seną tiesą: Pasaulis nuostabus.

Man tik 16 metų. Aš gyvensiu, džiaugsiuos ir būsiu laiminga. Aš mylėsiu, ir būsiu mylima, nes juk, žmonės negali likti abejingi mano meilės.

Atsiuntė: Dovilė

Views All Time
Views All Time
1298
Views Today
Views Today
1
0 0