P.S.: Dar tikintiems meile
Nežinau, ar mūsų, tų, kurie tikrai nuoširdžiai tiki meile, iš tikrųjų liko taip mažai, ar mylėti (na, bent jau tikėti, kad meilė yra) pasidarė taip absurdiškai gėdinga, kad mes paprasčiausiai nebedrįstame prisipažinti mylį. Meilės romanus perdėtu inteligentiškumu besipuikuojantys žmonės laiko dėmesio nevertomis knygomis, muilo operas bežiūri siauras namų šeimininkių ratelis, santuoka iš meilės tapo atgyvena, o šv. Valentino diena, ne taip jau seniai pasiekusi ir mus, vis dažniau pavadinama Vakarų prasimanymu. Taigi kovo 8-oji – komunistams, vasario 14-oji – kapitalistams. Oi, kaip meluojame patys sau. Visi širdies gilumoje norime mylėti ir būti mylimi, norime švęsti visas su meile susijusias šventes, nors akies krašteliu pažiūrėti begaliniu saldumu dvelkiančią melodramą, o šv. Valentino dieną iš ryškiai raudono popieriaus karpyti širdeles ir koketiškai paslaptingai išsiųsti jas tam, kurį nors truputį mylime.
Nuo pat Romos imperijos ar dar senesnių laikų vasario 14-oji buvo romantikų šventė. Istorikų nuomone, iš pradžių šventė pagonys. Per ją buvo garbinamas vaisingumo dievas Faunas ir moterų bei vedybinio gyvenimo globėja Junona. Ankstyvieji misionieriai šią šventę įtraukė į krikščioniškąjį kalendorių, tik iki šiol neaišku, kurį šventąjį krikščionys buvo linkę minėti vasario 14-ąją. Valentinai buvo mažiausiai du šventieji ir keletas kankinių. Istorikų nuomone, tai tikriausiai buvo kunigas, kuriam 269 ar 290 metais vasario 14 dieną buvo nukirsta galva. Pasakojama, kad jis išgydė aklą Asterijaus dukterį. Sujaudintas Asterijus iš pagonybės perėjo į krikščionybę. Romos imperatorius Klaudijus labai supyko ant Valentino ir įmetė jį į kalėjimą. Ten jį visokiais būdais kankino ir galiausiai jam buvo nukirsta galva. Valentinas drąsiai atlaikė visus kankinimus ir net rašė laiškus kitiems kankinamiems krikščionims, drąsino juos ištverti ir neatsisakyti savo tikėjimo. Tie paguodos laiškai buvo vadinami valentiniais (valentines). O bausmės išvakarėse Valentinas savo išgydytai mergaitei (ją buvo pamilęs) nusiuntė laiškelį, kuriame buvo pasirašyta: „Nuo tavo Valentino”.
Pasak antros legendos, Romoje pagonybės laikais gyvenęs šv. Valentinas labai mylėjęs vaikus. Dovanodavęs jiems skanėstų, gėlių. Valentinas atsisakė garbinti senuosius romėnų dievus, už tai buvo surakintas ir įmestas į kalėjimą. Vaikai, ilgėdamiesi savo mokytojo ir bičiulio, rašydavo ir kaišiodavo jam pro grotas laiškelius. Iš čia ir atsirado tradicija tą dieną keistis atvirukais.
Trečioji legenda byloja, kad vienuolis Valentinas į kalėjimą buvo įmestas už tai, kad, nepaisydamas imperatoriaus draudimo, slapta alyvų giraitėje, Meilės klonyje, kur ant marmuro plokštės stovėjo sidabrinis kryželis su puokšte erškėtrožių, tuokė įsimylėjėlius. Pasak kitos istorijos, šv. Valentinas slapta tuokdavo kariuomenėje tarnaujančius jaunuolius, nors imperatorius Klaudijus tai griežtai draudė, nes, jo nuomone, vedybos ir meilė jiems būtų trukdžiusios būti žiauriems. Valentinas buvo nuteistas myriop, tačiau laukdamas bausmės jis įsimylėjo kalėjimo prižiūrėtojo dukrą ir parašė jai laišką. Legenda sako, kad tai įvyko būtent vasario 14 dieną.
Nors šv. Valentinas gyveno ir mirė Italijoje, Romoje, bet Valentino diena su visais jai būdingais įsimylėjusiųjų papročiais labiau paplito angliškai kalbančiose šalyse. Pirmasis pagarsėjęs „Valentino” laiškas, kuris dabar yra Britų muziejuje Londone, buvo parašytas 1477 metų vasario mėnesį.
Šv. Valentinas yra laikomas įsimylėjusiųjų globėju. Buvo tikima, kad tą dieną paukščiai renkasi sau porą. Laikai ir papročiai pasikeitė, tačiau visuotinis romantikos troškimas šv. Valentino dieną pasireiškia su visa jo pirmaprade jėga. Nuo seno tikima, kad pirmasis viengungis, kurį šv. Valentino dieną sutiks netekėjusi moteris, taps jos „Valentinu”. Todėl merginos įsigudrindavo šį rytą sutikti būtent savo pasirinktąjį. XIX a. mergina sutiktajam deklamuodavo specialų eiliuotų posmą. Paviliotasis turėdavo Velykų rytą padovanoti jai pirštines, kurios laikytos nekaltybės simboliu. XVIII amžiuje pirštines išrinktajai dovanodavo tas, kuris norėdavo pasipiršti.
Yra paplitę įvairiausių būdų, kaip šv. Valentino dieną rinktis mylimuosius. Tai gali būti paprastas žaidimas, o gali baigtis ir vedybomis. Pagal tradiciją, atkeliavusią iš XIX amžiaus, vienodas skaičius vyrų ir moterų į indą sumeta lapelius su užrašytu savo išrinktojo „Valentino” vardu, o paskui tuos lapelius traukia.
Dabar šv. Valentino dieną visame pasaulyje laikraščių puslapiai mirga paslaptingais įsimylėjėlių rašteliais, pašto dėžutės pilnos šv. Valentino atvirukų su gėlytėmis ir paukšteliais – vaisingumo ir romantikos simboliais. Tą dieną dažniausiai dovanojamos rožės ir šokoladai. Nors… Anglijos metraštininkas S. Pepypsas rašo, kad Jorko hercogas savo poniai šv. Valentino dieną dovanojo papuošalų už 800 svarų sterlingų (mūsų laikais tai būtų maždaug 47 tūkst. svarų sterlingų). Kai kuriose Anglijos vietose gerbėjai dovanas padėdavo ant slenksčio, pasibelsdavo ir pabėgdavo. Toks paslaptingumas išlikęs ir iki šių dienų. Kadaise šv. Valentino atviruko siuntimas reiškė piršimąsi. O ir šiais laikais toks atvirukas reiškia šį tą daugiau negu tik flirtą, taigi gal ir nevertėtų užmiršti, kad šv. Valentino diena-puiki proga pasipiršti. Paprotys siuntinėti šią dieną atvirukus išpopuliarėjo XVIII amžiuje, nors siųsti juos anonimiškai pradėta tik XX amžiuje. „Christie” aukcionas pardavinėja senus Valentino dienos atvirukus. Seniausias pagamintas maždaug 1790 metais. Tai ant juodo popieriaus priklijuotas sudėtingas balto popieriaus karpinys – pora su širdimis rankose. Vėliau šis „meilės paprotys” buvo sukomercintas – mažai jau kas imdavosi ir imasi atviruką daryti savo rankomis. Ne taip romantiškai nusiteikę tą dieną būdavo atstumtieji meilėje. Jie siųsdavo menkaverčius atvirukus, pagamintus iš prasto ir pigaus popieriaus. Jiems buvo skiriami užgaulūs ir įžeidžiantys posmai. Valentino atvirukai taip paplito, kad pašto tarnyboms prireikė samdytis advokatus, kad iš įsiutusių tėvų išreikalautų sumokėti pašto išlaidas už atvirukus, kuriuos gaudavo jų dukterys. Mat maždaug iki 1840 metų išlaidas turėdavo padengti gavėjas.
Labai iškilmingai šv. Valentino diena švenčiama Venecijoje. Ten jaunuoliai plaukioja gėlių pynėm papuoštom gondolom ir dainuoja serenadas. Valčių karnavalai vyksta ir Neapolyje. „Tau linkėjimus siunčia tavo Valentinas„, „Būk mano Valentinu„, – tokie ir panašūs žodžiai kiekvieną vasario 14-ąją pasiekia milijonus adresatų visame pasaulyje. Ir jei nors ant vieno atviruko per šią romantiškiausią metų šventę ir Tu kam nors užrašei panašius žodžius, gali džiaugtis – Tavo širdelė tikrai netuščia.
