Tyliai pravėriau namų duris. Išėjau į tamsą. Tamsą, kurioje nieko nematyti. Tyliai ėjau per baltą sniegą palikdama pėdsakus. Ėjau ten, kur susiduria pasaulis. Tavo ir mano. Ten, kur mes susipažinom. Pasimetu, nežinau, kas dedasi. Nieko nerandu. Viskas išnyko. Aklina tamsa. Nėra nė lašelio šviesos. Sukniumbu. Neverkiu, jei tau įdomu. Užmerkiu akis. Tyliai ištariu: „skubu, bet nerandu”. Keliuosi ir einu toliau. Bandau surast tave, tarp didelių pusnų. Štai matau tave gulintį sniege. Žiūri į žvaigždes ir ieškai ten manęs. Prieinu. Atsigulu šalia. Suvirpu. Šalta, bet tu nepajudi. Priliečiu tave, bet tu imi ir išnyksti. Suprantu, miražas iš gilių jausmų. Bet vis dėl to, o jei aš pasakyčiau, kad tave myliu?

Views All Time
Views All Time
1893
Views Today
Views Today
1
0 0