Prisimenu lyg tai būtų buvę vakar. Kaip šaltis apglėbęs pečius išlydėjo pro lauko duris. Kaip įsisupus į save ėjau, be jokių taip ar ne, be jokių niekšiškų kaukių, tenorėjau būt, o ne egzistuoti. Mintyse skambėjo „dar vieną naktį ir visą gyvenimą”. Susimąsčiau, kaip velniškai nekenčiu šio jausmo. Eiti pas žmogų, kai jis jau laukia. Menka smulkmena, tačiau visados pasimetu. Tas kartas buvo ne išimtis. Net juokinga, kad vienintelis dalykas į kurį pirmiausia buvau atkreipus, yra valiūkiški plaukai.

Apsaldinęs tą vėlų vakarą, palydėjo namo. Buvau pasimetus ir bailė, galbūt net bėglė. Savo pačios gyvenimo bėglė. Lyg mano širdis tebūtų kalėjimas, iš kurio amžinai norėčiau pabėgti. Melavau pati sau ko aš noriu ir ką vertėtų turėt. Nemylėjau savo gyvenimo, tenorėjau pasislėpt ir nurimt. Kad viskas užsimirštų. Bijojau, kad mano prakeiksmai tik ir kartojasi, kuriuos paleido šamanai. Akli gyvenimo vingiai, nežinantys kur mane vesti. O galbūt, aš juos vedu į šalį. Link kairės pusės. Mes susitikome ten, kur viskas buvo pasibaigę. Tyliais ir mažais žingsniais įžengei. Net nepajutau, kaip viskas pasikeitę. Kaip sugebėjai, mielasis? Be jokių prisilietimų, tik savo egzistavimu. Kaip besisukanti Žemė, kurios Tu nesugebi pajausti. Nes ten kur tu – ten ir aš. Mano rytas prasideda vienu vardu. Naktimis tyliai šnabždu, kaip noriu. Noriu, noriu turėt savo širdies ritmą, kuri plaktu vienu žodžiu. Mano gyvenime galbūt per daug žodžio „noriu”, tačiau jis siejamas tik su vienu žmogumi. Ir tai nebebuvo eilinis spektaklis. Lėlių teatras. Tragikomedija. Tai nebuvo marionečių vaidyba. Jokio dirbtinumo. Daug verdančio gyvenimo, daug išlietų nereikalingų žodžių ir tuščių butelių. Saldžiai karčių lūpų, akių kontaktų ir nenulaikomų rankų.

Mano skruostų beveik niekados neplaudavo sūrus vanduo. Nemokėjau, o galbūt niekada ir nenorėjau. Mano ašarų nėra mačiusi nė viena svetima širdis, bandanti priimti manosios plakimą. Turėjau pažadą sau, kurio niekada nelaužiau. Nė vienas nedrįs to matyt. Tačiau sugebėjau nustebinti pati save, kai tai įvyko vien pagalvojus apie ploną praradimo ribą. Man ištarė” Jei tu verki, reiškias tau beprotiškai rūpi”.
Susidėliojusi visas mintis kaip dėlionę, supratau ir išsigandau. Per tokį trumpą laiką, tokia maža širdis ir tiek jausmų. Keletas valandų ir tūkstančiai emocijų. Vienas vakaras ir šimtai atodūsių. Vienas pasisėdėjimas ir milijonai bučinių bei glamonių.

Po mano kojomis žemė privalo būti stipri, atlaikyt viską. Užsimerk – bučiuosiu blakstienas ir tyliai mylėsiu.

Mano jausmai skrajoja per aukštai, jie gali nudegt savo sparnus. Taip arti ir saldžiai, kaip cukraus vatoje.

Mano laimė turi vardą. Mano ramybė tėra glėbys. Mano juokas yra jo šypsena, o manoji – dėl jo akių. Mano bučiniai yra tikri, o mano akių žibėjimas tik dėl Jo. Mano siela užsinorėjo pasidalint mano pasauliu ir mano gyvenimu. Mano kūnas panoro turėti jo kūną. Mano delnai ieško jo rankų šilumos, o gležni pečiai – jo saugumo. Man tereik žodžių „aš čia. Su tavimi”. Ir širdis nurimsta. Kaip po audros, išaušus tyliam rytui. Čia ne pasakos, ne iliuzijos. Tai – gyvenimas.

Tik ištark, kad esi čia, kad būsi, kad laikysi ir saugosi, kad bučiuosi ir nepaleisi. Ir atiduosiu visas likusias gyvenimo akimirkas tau.

Views All Time
Views All Time
1531
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn