Tu nematei manęs. Tu nematei, kaip mano skruostus riedėjo ašaros. Jos buvo tokios didelės ir sūrios, ir taip degino veidą. Taip norėjosi dar daug ką pasakyti. Bet… neištarti žodžiai ištirpo kažkur manyje. Man taip buvo skaudu dėl mūsų išsiskyrimo. Bet gerai žinau – esu pati kalta. Galiausiai akys išdžiūvo, o aplink buvo tik nyki vienuma, kuri mane dar labiau slėgė. Taip norėjau tave matyti, išgirsti bent vieną žodį. Bet… Ir vėl viskas aptemo. Ašarotose akyse regėjau tik paskutinius tavo rašytus žodžius. Aš atleidžiu tau, nebepykstu. Gerai žinojau, kad manęs laukia bemiegė apmąstymų naktis. Galvodama, kaip aš įskaudinau ne tik tave, bet ir save, prisiminiau vienus žodžius:

Gimsta žmonės kas vakarą, rytą,
Taip kasmet, kas savaitę, kasdien…
Vieniems nubrėžtas kelias laimingas.
Vieniems skirta džiaugsmai ir linksmybės,
O nesibaigianti naktis – tiems kitiems…

Kokie teisingi žodžiai. Tau buvo nubrėžtas laimingas kelias, skirti džiaugsmai, linksmybės. O man…man tik skausmas ir nesibaigianti naktis.

Atsiuntė: Ilona

Views All Time
Views All Time
1712
Views Today
Views Today
2
0 0