Jei reikėtų pasakyti, dėl kokių šeimyninių santykių bėdų sutuoktiniai šiandien dažniausiai kreipiasi psichologinės pagalbos, nedvejočiau: dėl neištikimybės. Įdėmiau pažvelgus į tas poras, tektų pripažinti, kad maždaug dvi iš kiekvieno tokių šeimų trejeto kenčia dėl vyro ir viena – dėl moters neištikimybės. Tai dar nereiškia, kad vedę vyrai dukart dažniau linkę svetimauti. Tiesiog nemažai jų patys bando ieškoti būdų šeimos gyvenime iškilusioms problemoms įveikti.

Sukrečianti žinia

Neištikimybės faktas yra labai rimtas smūgis poros santykiams. Tai sudėtingas reiškinys, susijęs ne tik ir ne tiek su asmens seksualiniu elgesiu, kiek ir su jo nuostatomis, vertybėmis, emocijomis. Sužinojęs apie antrosios pusės neištikimybę sutuoktinis patiria labai stiprų stresą – jis jaučiasi ne tik atstumtas, bet ir išduotas, apgautas, pažemintas, įskaudintas. Juk paprastai abu sutuoktiniai būna atidavę ne tik laiko, bet ir abipusių pastangų darniems bei laimingiems tarpusavio santykiams kurti. Jie viliasi, kad tos pastangos bus vaisingos ir jų ryšys bei meilė augs ir tobulės, kaip ir jie patys. Bet štai vieną dieną, neretai atsitiktinėmis aplinkybėmis (žinutė, vėlyvas skambutis į mobilųjį ir pan.) atsiskleidžia slepiama tiesa – sutuoktinis (-ė) yra neištikimas (-a). Tai sužinojus apima labai stiprus nesaugumo, o dažnai ir baimės jausmas, susijęs su grėsme šeimos išlikimui. Juk porą sieja ne tik abipusė meilė, bet ir bendri vaikai, turtas, draugai, o neretai ir verslas. Tad šeimyninių santykių pabaiga dažnai asocijuojasi su ligtolinio gyvenimo griūtimi, kuri paliečia nemažą artimų ir brangių žmonių būrį. Beje, neištikimasis labai dažnai kenčia taip pat, kaip ir išduotasis. Kiekvienas iš jų suvokia, kad atėjo laikas naujai įvertinti judviejų bendrą gyvenimą ir tada priimti labai atsakingą sprendimą – stengtis patobulinti santykius ir toliau gyventi kartu arba…

Ar galima TO išvengti? Ar galima TAI įveikti? Šiuos klausimus pravartu pasvarstyti kiekvienai šeimai, juolab kad nuo tokios grėsmės, kaip rodo praktinio darbo patirtis, šiandien niekas nėra apsaugotas. O viena iš dažniausių skyrybų priežasčių – kitos, naujos „meilės“ atsiradimas.

Sutuoktinių neištikimybė visada turi savo priežastis, kurias sąlygiškai galima suskirstyti į tris pagrindines grupes.

1. Neištikimybė kaip nepatenkinamų santykių šeimoje padarinys

Kartais sakoma, kad asmuo tapo neištikimas ne iš gero gyvenimo. Nūdien daugelis žmonių gyvena tokį intensyvų profesinį ir laisvalaikio gyvenimą, kad jiems nebelieka laiko puoselėti savo šeimyninių santykių ir jų prižiūrėti. Paprasčiau tariant, nerandama valandėlės kitos ramiai, atvirai pasišnekėti ir aptarti šeimyninių reikalų. Tokie sutuoktiniai panirę į savo atskirus pasaulius ir mažai besidomi vienas kitu. O ką jau kalbėti apie tas poras, kurių viena pusė išvažiuoja dirbti į užsienius. Tačiau kiekvienam žmogui kyla sunkumų, ir tada būtinai prireikia supratingo artimo asmens, kuriam būtų galima atsiverti. Kaip tik tokiu metu ir atsiranda tas „kitas“, suprantantis, išklausantis, paguodžiantis… Mat savoje šeimoje bendravimas būna apribotas tik įprastai atliekamomis buitinėmis pareigomis. Kai tokie sutuoktiniai dėl vieno iš jų neištikimybės kreipiasi psichologinės pagalbos, jie dažnai nustemba. Pasirodo, jau daug metų vienas iš jų (dažniausiai tas, kuris vėliau tapo neištikimas) yra nepatenkintas santykiais šeimoje. Į klausimą: „Kodėl tu man nieko nesakei?“ atsakoma: „O ar tu manęs kada nors klausei, kaip aš jaučiuosi?“ Taigi, nejautrumas vienas kitam, netgi abejingumas yra nereta neištikimybės šeimoje priežastis.

Be to, nors privalomai dalyvaujama sužadėtinių rengimosi santuokai programoje, nemažai būsimųjų sutuoktinių nepakankamai pasirengia šeimos gyvenimui. Jie linkę manyti, kad įvairios problemos kyla tik dėl to, jog vienas kitam netinka. Tada atsiranda poreikis, nors jau ir gyvenama šeimoje, toliau ieškoti „tinkamo“ vyro ar žmonos. Deja, šiuolaikinės psichologijos požiūriu, geromis žmonomis ir gerais vyrais ne gimstama, bet tampama. Tam reikalingos abiejų sutuoktinių pastangos, tarpusavio supratimas ir palaikymas. Ir tikrai, daug problemų sutuoktiniai sėkmingai įveiktų, jei nuolat atvirai ir pagarbiai bendrautų. O svarbiausia, spręsdami iškilusias bėdas, rūpindamiesi vienas kito poreikiais ir santykių kokybe, jie labiau apsaugotų šeimą nuo neištikimybės.

2. Neištikimybė kaip asmens ypatybė

Kad ir kaip skaudu pripažinti, tam tikra žmonių dalis dėl įvairių priežasčių nesugeba įsipareigoti ilgalaikiams ištikimiems santykiams. Šiems asmenims ištikimybė nėra vertybė. Kartais taip atsitinka dėl to, kad matė netinkamą savo tėvų pavyzdį (pvz., neištikimybę), kuris jiems tapo gyvenimo norma. Mano praktikoje pasitaikė, kad dar būdami sužadėtiniais asmenys jau svetimavo. Tai rimtas signalas kitai pusei. Tikėtis, kad po vedybų toks žmogus galėtų pasikeisti, būtų neatsakingai naivu.

Esama žmonių, kurie, siekdami įveikti nevisavertiškumo kompleksą (beje, susiformavusį dėl neteisingo auklėjimo šeimoje), jaučia didesnį poreikį būti geidžiami ir pripažinti priešingos lyties atstovų. Svarbūs ir reikšmingi jie jaučiasi tik nuolat „užkariaudami“ kitus. Toks žmogus neretai net skaičiuoja šias „pergales“ ir nesivaržo jomis girtis bendradarbiams ar draugams (-ėms). Kai kurie asmenys naujais „ryšiais“ gelbstisi nuo kasdienybės nuobodulio. Jiems neištikimybė – tik būdas šeimos gyvenimo rutinai paįvairinti. O kartais griežto auklėjimo atmosferoje užaugęs žmogus jaučia ypatingą poreikį elgtis priešingai, nei reikalauja aplinkybės, kad įrodytų sau, jog jis ne „mazgotė“. Todėl, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, laužydamas ištikimybės priesaką pirmiausia sau pačiam mėgina įrodyti, kad sugeba ir nepaklusti aplinkybėms. Be to, esti asmenų, kurie, siekdami karjeros, materialios naudos ar kitokių tikslų, nesigėdija griebtis visokių priemonių, įskaitant ir neištikimybę.

Deja, tokio tipo žmonių mūsų gyvenime ne tiek jau mažai. Net ir atskleidus svetimavimą, jie dažniausiai nesijaučia kalti ir stebisi sutuoktinio sutrikimu ir skausmu. Todėl labai svarbu sužadėtiniams kuo geriau vienas kitą pažinti ir suprasti, kad judviejų vertybių panašumas yra viena iš sąlygų laimingam šeimos gyvenimui kurti.

3. Neištikimybė kaip toleruojamas ir net skatintinas reiškinys vartotojiškoje visuomenėje

Mus visus daugiau arba mažiau veikia informacija, sklindanti iš žiniasklaidos priemonių. Ir reikia su kartėliu pripažinti, kad vartotojiškoje visuomenėje neištikimybė yra ne tik toleruojamas, bet ir skatinamas reiškinys. Į neištikimybę linkę asmenys yra didesni viso komplekso prekių (pradedant grožio industrijos produktais ir baigiant įvairiais medikamentais) bei paslaugų vartotojai. Visuomenei tiesiogiai arba netiesiogiai peršama nuomonė, jog nūdienis žmogus jokiu būdu neapsiriboja intymiais santykiais šeimoje, kad dabar esą šiuolaikiška būti neištikimam. Kitaip manančių balsai tėra silpni ir gožiami vartotojiškumo triukšmo. Ir dalis žmonių pasiduoda šiam spaudimui. Pasitaiko, kad užtenka pakeisti darbovietę, kur neištikimybė laikoma norma, ir žmogus patenka į svetimavimo žabangas. Kartais prireikia nemažai pastangų ir asmens brandumo, norint atsilaikyti prieš bendradarbių spaudimą. Užtat labai svarbu kuo plačiau ir garsiau skleisti nuostatą, kad šeimoje galima jaustis laimingam ir būti ištikimam.

Sutuoktinių svetimavimas opus daugelyje šalių. Antai šveicarų psichologai atliko įdomų tyrimą. Šimtai vedusių porų turėjo atsakyti į klausimą: „Kas, tavo manymu, geriau – ar kad sutuoktinis turėtų intymių santykių su kitu asmeniu ir per juos galvotų apie tave, ar kad intymių santykių su tavimi metu galvotų (svajotų) apie kitą?“ Pasirodo, dauguma moterų renkasi pirmąjį variantą („kad galvotų apie mane, tegu ir svetimaudamas“), tuo tarpu didžiuma vyrų – antrąjį atsakymo variantą, t. y. jie norėtų, kad žmona nė už ką intymiai nebendrautų su kitu – „jau verčiau lytiškai bendraudama su manimi tegalvoja ne apie mane, o apie kitą vyriškį“. Tai patvirtina ir psichologinio konsultavimo praktika. Nors tiek vyrai, tiek moterys labai sunkiai išgyvena sutuoktinio neištikimybę, moterys dažniau linkusios tai atleisti vyrui, nei vyras žmonai. Prieš kelerius metus JAV išleistoje knygoje „Baisūs, bet teisingi faktai“ teigiama, kad iš 600 anonimiškai apklaustų asmenų, savo santuoką laikančių sėkminga, tik 25 procentai yra išsaugoję santuokinę ištikimybę.

Taigi, žinant šios negandos paplitimo mastą, reikėtų kiekvienam vedusiam ar ištekėjusiai savęs paklausti: ar mano elgesys (per didelis užimtumas, laiko stygius, nepagarba, nesiskaitymas, tiesiog nejautrumas ir kt.) neskatina žmonos arba vyro ieškoti švelnumo bendraujant su kitais asmenimis? Juk reikia pripažinti, kad jo ar jos neištikimybė – tai taškas, į kurį pora atėjo gyvendama drauge, tad atsakomybė krinta ant abiejų sutuoktinių pečių. Supratimas, kokį didelį pavojų tolesniems santykiams kelia svetimavimo faktas, gali padėti ne tik juos atnaujinti, bet ir pakeisti kokybiškesniais. Kaip rodo ir psichologinio konsultavimo praktika, tokia išeitis anaiptol nėra reta!

„Artuma“ Nr. 1, 2009 m. sausis

Views All Time
Views All Time
6388
Views Today
Views Today
1
0 0