Po išsiskyrimo ženklu

Šitaip tad prasikankinusi bemaž pusantrų metų – pati mylėdama ir nerasdama būdų apie savo meilę prasitarti mylimajam – Salomėja ilgainiui ėmė suprasti, kad jos meilės svajoms nebus lemta išsipildyti: 1926 metų pradžioje J. Grinius baigia universitetą ir vasarą išvyksta tęsti studijų į Prancūziją. Išleistuvių išvakarėse surengtame vakare poetė aiškiai pajunta neišvengiamai artėjantį išsiskyrimą, nepasiteisinusių vilčių ir sudužusių svajonių sopulį mėgindama slopinti nenatūraliai pakilia nuotaika: “Buvau labai linksma, bent stengiausi tokia būti. Reikėjo prie bufeto stovėti. Šokau su Joneliu ir gavau truputį kartu pabūti. Eretas mane šokino ir “mylėjo” bufete apelsinais. Kažkokia keista many ypatybė atsirado. Nežinau, ar ji teigiama, ar neigiama. Bent aš manau, kad teigiama. Pasidariau linksmesnė ir labiau patraukianti” [115] .

Tačiau žavingos koketės kauke Salomėja gelbėjosi tik nuo svetimų akių. Tikrasis jos sielos balsas ir jausmai liejosi iš “sukruvintos širdies”:

Paskutinį mano meilės lašą
Aš išgersiu šiandien su tavim,
O rytoj: tave likimas neša,
Aš liekuosi kruvina širdim.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Aš išgersiu šiandien paskutinę
Laimės taurę su tavim kartu.
O rytoj, man peilį į krūtinę
Smeigęs, iškeliausi tu.
[116]

Sentimentaliai šiandien skamba tokie melodramiški posmai, nepriklausantys geriausiajai S. Nėries kūrybos daliai, bet jie yra gyvas liudijimas to dramatiško išgyvenimo, kuris liko istorijoje užrašytas karštomis poetės ašaromis, atvira alpstančios sielos žaizda. Ilgainiui, artėjant J. Griniaus išvykimo momentui ir gęstant paskutinėms viltims susilaukti meilės atoliepio, ši žaizda pamažu traukėsi, palikdama sieloje apviltos, gal kiek įžeistos širdies šešėlių, kurie tamsuoja ir jos kūryboje:

Tu nežinai, kad tavo akys,
Kad tavo tylios, gilios akys
Mano sielos gelmėj paskendo,
Tylinčio ežero pačiam dugne.
Skrist į žvaigždes tau aš pamojau,
Kilt į viršūnes klanų baltų.
Tu abejojai – aš nesustojau
Mano padangės – žemėje tu.
[117]

Kokia maža distancija tuo metu buvo tarp poetės grožinės kūrybos ir jos dienoraštinių įrašų, liudija kad ir ši dienoraščio ištrauka, atskleidžianti cituoto eilėraščio atsiradimo paskatas: “Mano širdy – kitas pasaulis, stebuklingas, gražus pasaulis. Jame yra užburtas meilės ežeras. Todėl užburtas, kad jame dvi šviesios akys nuskendo. Kada tik pažvelgiu į jo dugną, visuomet išvystu ten dvi dideles brangias akis, į mane žiūrinčias. Dieve, kas bus, kad man vien dėl jų visą gyvenimą reiks kentėti!..” [118]

Tai patvirtina, kokia stipri kūrybinė versmė Salomėjai buvo skaisčios ir tyros meilės kupina jos širdis. Šio laikotarpio prozos vaizdeliai beveik be išimties atausti iš dienoraštyje jausmingai aprašytų emocinių potyrių, o dažną melancholišką dienoraštinę meditaciją palydi panašios nuotaikos eiliuoti tekstai. Meilės reginiai Salomėjai buvo brangūs ir vėliau, kai ji suprato išsiskyrimo neišvengiamybę, bet vien jų prisiminimas gaivindavo poetei širdį:

Vai ar tu būsi saulė ar pasaka,
Ar pasiliksi paikas žmogus,
Aš vis dainuosiu: – ‘Vieną pavasarį
Mano sieloje buvo dangus’.
[119]

Poetė matė, kad jos meilė neturi perspektyvų, tad suprasdama savo kankinančių išgyvenimų beprasmiškumą, Salomėja mėgino rauti iš širdies tą jausmą. Iš dalies ji suvokė savo neišsipildžiusios meilės priežastis, tačiau išsigelbėjimo laukė kitame kraštutinume – tariamam socialume: “Nemokėjau aš branginti savo pavasario dienų, nei savo gyvenimo, nei meilės. Turbūt taip įvyko todėl, kad aš einu sau, o gyvenimas sau. Aš iškylu į padanges, o mano gyvenimas palieka žemai. Čia žemėje, pažinau aš jį, ir jis į mano gyvenimo vainiką įsipynė. Pamylėjau aš jį padangių meile iš aukštumos. <...> Veltui aš rymau ašarota, žiūrėdama į išbarstytas šukes. <...> Aš būsiu dabar artistė. Nubrauksiu ašaras. Eisiu nelaimingų širdžių gydyti, ašarotų akių šluostyti. Eisiu į jaunimo būrį ir ten būsiu linksmiausia iš visų.” [120]

Salomėjos širdis spurdėjo ir desperatiškai kratėsi skausmingų meilės grandinių (“Štai aš laisva!.. Aš – kalinė / Buvau per visą naktį apkalta… / Dabar laisva” [121] ), tačiau tai būta dar tik daugiau noro išsivaduoti, negu paties išsivadavimo. J. Griniaus išvykimo Prancūzijon išvakarėse – 1926 metų liepos 31 dieną – poetė rašo skaudų, prieštaringų jausmų kupiną atsiskyrimo eilėraštį, vesdama rafinuota paralele tarp savo pačios dramos ir biblijinio siužeto, kur Galilėjos ir Perėjos tetrarcho Erodo Antipo (4 pr. Kr. – 37 po Kr.) podukra Salomėja [122] , už savo kerintį šokį iškilmių metu, pareikalavusi Jono Krikštytojo galvos:

Svaigina, kvepia jazminai – – –

Ar tu žinai, ar tu žinai –
Kad aš tave labiau už dangų ir pasaulį
Myliu? –
Tu vienas mano dievas, mano saulė.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Viena man galvą degina idėja:
Tu – Jonas – o aš –
Salomėja –
O, tavo išdidžią galvą aš nukirsti įsakysiu.
Tada bučiuosiu ją ir baltomis lelijoms apkaišysiu – – –
[123]

Pakeliui į Paryžių J. Grinius su J. Paukšteliu ir kitais draugais rugpjūčio pradžioje aplankė įdomesnes Šveicarijos bei Prancūzijos vietoves – Anesi, Ženevą, pamatė Monblaną, Alpių Kalnus. Ekskursantai savo draugams, giminėms, pažįstamiems iš aplankytų vietovių pasiuntė atvirlaiškių. Tokį atviruką su J. Griniaus įspūdžiais apie Alpių kalnus turėjo gauti ir Salomėja Nėris, nes yra išlikęs jos atsakymas J. Griniui. Poetė ten be kita ko rašo: “Jonuk, turbūt tie kalnai be galo gražūs ir savo skaistume daug kilnių idėjų žmoguje žadina. Žmogaus sieloj kartais iškyla toki balti, gražūs kalnai, kai jo krūtinę kančia išdegina ir ašarų lietus visas žemės dulkes nuo širdies nuplauna. Mat koks aistringas ilgesys mano sieloj siaučia prie gražybių, kurios jums, mačiusiems, gal ir ne tokį įspūdį teikia kaip man, vien svajoti apie jas tegalinčiai.” [124] Čia yra to kiek netikėto ir vienišo rinkinyje “Anksti rytą” eilėraščio “Baltieji kalnai” (vėlesnė redakcija “Alpėse”) genezės šaknys. Salomėja kalnų nematė, o tačiau 1926 metų rugpjūčio mėnesį rašytame, viename geriausių savo pirmojo rinkinio eilėraščių, skaitome:

O baltieji kalnai, o baltieji kalnai!
Nusilenkti aš Jums kaip dievams atėjau. –
Nepasiekiami jūs, neliesti amžinai, –
Ir saulužė jus myli užu viską labiau.
O baltieji kalnai, nebylieji dievai!
Ar jūs mokate jaust kaip mažytė širdis?
Ir kentėt, ir mylėt, ir skrajoti laisvai
Ten, kur krykščia jaunystė, kur siaučia mirtis?
Argi mano maldos neišgirs, nepajus
Stebuklingi karaliai sniego soste šaltam?
Savo meilę našlaitę – tokią skaisčią kaip jūs
Aš palaidoti noriu jūsų bokšte baltam.
[125]

Tačiau tos meilės palaidoti “bokšte šaltam” Salomėjai dar bent pusmetį nesisekė. Rugsėjo 13, kai J. Grinius buvo toli nuo Lietuvos ir Salomėjos akims jau nebepasiekiamas, eilėraštyje “Sunku” poetė skundėsi:

Tuščios alėjos,
Dangus be saulės,
Gaudžia varpai.
Geltoni lapai
Krisdami šlama:
“Kapai, kapai”.
– – – – – – – – – – –
Kur buvo džiaugsmas –
Lapai geltoni.
Sunku sunku.
Pralėkė laimė
Ir nesustojo.
Sunku sunku.
[126]

Lapkričio 18-ąją poetė dienoraštyje dar “kalbasi” su “Jonuku” [127] , o laiške į Paryžių siunčia jam rūtos šakelę [128] … Tačiau santūriuose J. Griniaus laiškuose [129] , be įspūdžių iš Paryžiaus, atsiliepimo apie pirmąjį S. Nėries poezijos rinkinį “Anksti rytą” ir korektiškų mandagumo žodžių už rodomą dėmesį, nieko daugiau įžvelgti negalima. Jų susirašinėjimas dar tęsėsi iki 1927 m. balandžio, Salomėjos širdyje paskutinėms meilės Jonui kibirkštims baigiant smilkti ir pagaliau visai užgęstant.

Sugretinus eilėraščių parašymo datas su dienoraščio užrašais, nesunku įsitikinti, kad rinkinys “Anksti rytą”, su nedidelėmis išimtimis, ir dar antra tiek eilėraščių nepatekusių į šį rinkinį, – tai toli skridusios žiežirbos tos ryškios, neatsakytos meilės, kuria Jonui Griniui degė Salomėjos Nėries širdis. O šios dramos pasekmės – dveji metai pragaištingų kančių moters širdžiai, “kuri nemylima mylėjo” [130] , ir išganingos valandos poetės sielai, virtusios pluoštu geros poezijos.

Ant permainų slenksčio

Tiksliai pasakyti, kada susmilko šio didelio meilės gaisro paskutiniai nuodėguliai ir kaip Salomėjai Bačinskaitei “baltojo bernužėlio” viziją pakeitė konkreti “Alpių sakalo” figūra, reikėtų atskiro tyrimo. Galbūt pirmosios Amūro “vilyčios” susmigo Salomėjos širdin auditorijose, kur J. Ereto “paskaitos su Bethoveno, Šuberto, Vagnerio muzikos plokštelių koncertais, dailės kūrinių reprodukcijų demonstravimu, išvesdavo lietuviško kaimo vaikus, nieko panašaus negirdėjusius į didįjį meno kelią” [131] ir prieš kurio asmenybės žavesį negalėjo atsispirti jausmų nešiojama poetė. O gal tai atsitiko tada, kai nebeturėdama vilties sulaukti “baltojo bernužėlio” palankumo, studentiškuose vakaruose apsimestinai linksma Salomėja buvo šokdinama ir “mylima” apelsinais atidesnio kavalieriaus? Galimas daiktas, kad šios naujos ir didelės dramos pradžia pasiliks ir neišaiškinta, nes poetės dienoraščiuose kaip tik trūksta įrašų apie tą lemtingą pusmetį, kai prasidėjo esminis Salomėjos Nėries dvasinis ir kūrybinis persiorientavimas.

Tačiau detalės čia gal ne taip ir svarbios. Aišku yra viena, kad tai atsitiko 1927 m. vėlyvą pavasarį ar vasaros pradžioje, nes tuo metu Griniaus vardo Salomėjai nebereikėjo slėpti, kai pati jį paminėjusi laiške A. Asevičiūtei, jau su tam tikru emociniu atstumu patirtiems išgyvenimams, galėjo pastebėti, jog visa tai jau “buvo”…

Taip jau atsitiko, kad 1927-ieji metai S. Bačinskaitės gyvenime buvo sprendžiamieji, esmingiau lėmę tolesnius poetės gyvenimo bei kūrybos vingius nei ateinantieji 1928-ieji – universiteto baigimo metai. Todėl kūrybinėje Salomėjos Nėries biografijoje 1924-1927 m. laikotarpis išsiskiria kaip ryškus, vientisas ir užbaigtas jos gyvenimo ir kūrybos tarpsnis.

Šis laikotarpis Salomėjai Bačinskaitei buvo reikšmingas pirmiausia kaip jos “literatūrinė mokykla” V. Mykolaičio-Putino globojamame universiteto literatų-menininkų būrelyje, kai buvo rašoma eilėraščių knyga “Anksti rytą”. Kaip tik tada susiformavo ir išryškėjo Salomėjos poetinis talentas, šio būrelio estetiniai etalonai tapo jos grožio supratimo norma, o jo idėjinė platforma lėmė poetės orientaciją į romantinį poezijos polių. Pasak literatūrologo V. Kubiliaus, V. Mykolaičio-Putino bute, tarp simbolistiniais A. Galdiko, K. Šimonio paveikslais išdabintų sienų, kur rinkdavosi šio būrelio nariai, menas būdavo aiškinamas kaip santykio su aukštesne, antgamtine būtimi išraiška. “Pats šeimininkas, turėjęs jauniems literatams didžiausios dvasinės ir meninės sugestijos, galvojo, kad poezija – tai akimis nematomo ir protu nesuvokiamo būties klodo išraiška. Prof. St. Šalkauskis, šių susirinkimų svečias, meninėje kūryboje matė tik amžinųjų idealų ilgesį ir siekimą. Prof. J. Eretas reikalavo iš poezijos išsakyti tai, kas egzistuoja už proto ribų, o L. Gira kėlė momento įspūdžių įamžinimo estetiką.” [132]

Romantinis būrelio lankytojų nusiteikimas nebuvo atsitiktinis, nes ne tik jo globėjas visa širdimi linko į romantiką [133] , bet ir apskritai lietuvių literatūroje romantizmas “tuo metu tebefigūravo kaip vienas iš magistralinių” [134] jos kelių. Todėl natūralu, kad būrelio “jaunieji literatai – J. Paukštelis, V. Ramonas, J. Grinius – kūrė vaizdelius, eilėraščius, pjeses, kuriose atgydavo senovės kunigaikščiai, prabildavo kraupumo ir paslapties nuotaika, jausmai iš natūralių rėmų peršokdavo į hiperbolizuotus dydžius, patosą ir melodramiškumą” [135] .

Beveik visus šiuos jauniesiems romantikams būdingus bruožus, ryškiau ar blankiau pasireiškusius, randame ir pirmajame Salomėjos Nėries poezijos rinkinyje. Tačiau Salomėja nuo savo kolegų skyrėsi tuo, kad apsėjo be dirbtinai išgalvotų fikcijų, fantasmagorinių siužetų konstravimo, savo kūrybai medžiagos semdamasi iš jausmais užlietos širdies, tik švelniai padažydama ją žydra romantizmo spalva. Dėl to jos pasakos kraštas liko “paprastas ir giedras, be painių labirintų, makabriškų šmėklų, filosofinių teorijų, tik truputėlį pakilęs virš daiktų, nepatvarus ir trumpalaikis” [136] . S. Nėries rinkinys “Anksti rytą” švystelėjo lietuvių literatūros padangėje kaip viena pirmųjų ir ryškesniųjų neoromantizmo kometų.

Reikšminga poetei buvo ir tai, kad tuoj po rinkinio pasirodymo apie Salomėja Nėrį garsiai prašneko ne tik humanitarinė universiteto aplinka, bet prabilo ir literatūrinė spauda, parodydama jai daug dėmesio ir pripažindama jos neeilinį talentą, tuo lyg ir įvesdinusi jaunutę poetę į pripažintų rašytojų būrį. V. Mykolaitis-Putinas, rašydamas apie šį rinkinį, recenziją pradėjo šitokiais žodžiais: “Pirmąjį jaunosios poetės eilių rinkinį sutiko palankiai įvairių krypčių kritika. Tai gana retas mūsų literatūroj atsitikimas – ir reiškia jis ne vien tai, kad S. Nėries talentas nekelia abejonių, bet ir tai, kad ji pirmuoju savo rinkiniu nei kovos obalsių, nei kovai progos nedavė: ideologinis ir forminis jos poezijos elementas yra ramus ir taikus” [137] . Recenzentas L. Gira taip išryškino rinkinyje jo užčiuoptą dvasios substanciją: “Tuo pirmuoju savo rinkinėliu ji pas mus užima savo atskirą padėjimą – nelyginant Ana Achmatova Rusuose, tuo tik skirtumu: Achmatova jau moteris, degusi ir perdegusi savo pačios širdies ir aistros liepsnose, Nėris visa dar tik neaiškiam svajingam laukime” [138] . Į šį rinkinio aspektą atkreipė dėmesį ir A. Venclova: “Salomėja Nėris, be abejo, bus pirmutinė, kuri mūsų literatūrai davė tokį skaistų moters sielos vaizdą. Tiesa, jis nekomplikuotas, bet spalvingas ir gražus” [139] .

Viešas kūrybinio talento pripažinimas Salomėjai buvo reikšmingas keleriopai. Poetės statusas visuomenės akyse šiai kukliai ir nedrąsiai studenčiokei suteikė daugiau pasitikėjimo ir savo vertės pajautimo. Jos jau nebežeidė ironiškos šaipokių studenčių replikos, kai “poetės” vardas būdavo naudojamas pajuokiančia prasme. Pagaliau Salomėja Nėris ir pati suprato, kaip toli savo debiuto ryškumo ji pralenkė savo kolegas literatus iš universiteto.

Tačiau didžiausias ir gal svarbiausias pasikeitimas Salomėjos Bačinskaitės gyvenime buvo pažinta abipusė meilė, kurios ji taip šaukėsi studijų universitete metais. Poetės širdį užvaldė profesorius šveicaras J. Eretas, kuriam buvo lemta sudaužyti aukštuose bokštuose uždarytas jos mėlynas pasakas ir paveikti poetės lyrikos pobūdį.

“Baigiau skaityti Šopenhauerio “Meilės metafiziką” ir “Apie moterį”. Apsvaigau juodžiausiu pesimizmu. Iš karto šios knygutės negalėjau perskaityti, taip nelemtai ji mane veikė. Dabar perskaičiau viską, išgėriau nuodus iki dugno. <…> Juk verta nusižudyti ir negyventi nė vienos dienos, jei visų vyrų tokios pažiūros į visas moteris. <…> Gal ir daug turi tiesos tas senis Šopenhaueris, bet visgi jis didelis niekšas! Aš kovosiu su juo, aš prismeigsiu jį prie žemės kaip žaltį. <…> Aš kita moteris ir mano meilė kita!” [140] Tokie atrodė vokiečių filosofo “mintijimai” aukštų siekimų, romantinių svajonių ir bekūniškų jutimų apoteozės užlietai poetės sielai. Galimas daiktas, kad ji dar nesuprato, jog “drąsus, jaunas / Sakalas iš Alpių” [141] nebuvo tas pats vien vizijose mylėtas “baltasis bernužėlis”, ir skrendant su “sakalu” į meilės sūkurį nebuvo galima neišskristi ir iš pasakų bei svajonių krašto, kuriuo dar šventai tikėjo Salomėja:

Mes pabėgom iš pasaulio,
Pareigos toli nuo mūs.
Jūros vėjas, marių saulė
Mudviem prisegė sparnus.
[142]

Nužengusi į dar nepažintos patirties teritoriją, poetė įžiebė naują konfliktą savo sieloje, kartu atverdama ir naujas kūrybiškumo versmes: “O, neužmiršiu to paskutinio vakaro Palangoje, kai mes atsiskyrėm. Tu man tada pasidarei toks brangus ir artimas, kaip niekas pasauly. Žvaigždėta vasaros naktis kaip motina mus laimino ir surišo mūsų širdis skaisčios meilės ryšiu, tos meilės, kuri nesibaigia vienintele naktimi” [143] , – laiške J. Eretui jau atvirai ir aistringai kalbėjo Salomėja, kai į pirmąją savo meilę ji nedrįsdavo ir pažvelgti, nerizikuodama apsipilti raudoniu. Naujos patirties prisiminimas žadino poetei galingus kūrybinius impulsus, virtusius klasikinės poezijos strofomis:

Be bažnyčios, be altorių,
Be sumainymo žiedų…
Žirgai skrenda, kiek tik nori, –
Skrendam, lekiam vienu du!
Miško vėjas plaukus glosto.
Tolimi žmonių balsai.
Iš padangių – žvaigždžių sosto
Štai – mus laimina jisai!
Jis įdėjo žmogui širdį
Su troškimais neramiais,
Vasaros vynu nugirdė, –
Jis ir nuodėmes atleis!
Be bažnyčios, be altorių…
Žirgai skrenda žvengdami, –
Skrenda, lekia mūsų norai –
Nesulaikomi – jauni!
[144]

Tačiau naujoji nelaiminga meilė su vedusiu vyru [145] , netruko virsti kitokio pobūdžio dvasiniu konfliktu, paneigusiu impulsyviosios lietuvių literatūros herojės ryžtą “kovoti” su Šopenhaueriu: “Silpnybė vakar mane atvedė į Tavo namus, ir aš buvau vergė, ir aš buvau moteris. Aš dabar suprantu, kas tai yra moteris ir kartu su Šopenhaueriu neapkenčiu jos” [146] .

Deja, tai jau yra kita tema, pranokstanti šio darbo rėmus. Šį žingsnį į kitą Salomėjos Nėries gyvenimo tarpsnį žengėme sąmoningai, norėdami labiau išryškinti vieną jos gyvenimo pakopą ir poetės kūrybos šerdį – meilės motyvo raišką. Ryškiausioji gija, jungianti Salomėjos Nėries gyvenimą ir kūrybą į vientisą POETĖS BIOGRAFIJĄ, yra meilė. Meilė išgyventa giliai, jausmingai, įvairiais jos pavidalais, kurie skirti patirti žmogaus sielai. Paskutiniame savo laiške J. Eretui, Salomėja Nėris be kita ko rašė: “Aš galiu būti gryna kaip šaltas vandens lašas, galiu išsižadėti savo aistros, bet negaliu, negaliu, negaliu gyventi be meilės” [147] . Taigi skirtingų gyvenimo ir kūrybos etapų sugretinimas ryškiausiai atskleidžia meilės motyvo raiškos pobūdį ir jo kaitos kryptį laisvėjimo linkme.

Nors 1927 metų antroje pusėje S. Nėris dar ateidavo į V. Mykolaičio-Putino literatų-menininkų būrelį, tais pačiais metais tapusį studentų ateitininkų meno draugija “Šatrija”, “Ateities” žurnalo redakcijoje padėdavo sutvarkyti literatūrinį skyrių, bet ši veikla palaipsniui darėsi vis labiau atsitiktinė. Universiteto literatų erdvė Salomėjai poetei ir Salomėjai moteriai darėsi per ankšta.

Nuorodos:

[1] Donatas Sauka, Salomėjos Nėries kūryba: 1921-1940, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957, 205; Vitas Areška, Salomėja Nėris, Kaunas: Šviesa, 1981 (serija “Gyvenimas ir kūryba”), 200; Vytautas Kubilius, Salomėjos Nėries lyrika, Vilnius: Vaga, 1989, 290.

[2] Viktoras Alekna, “S. Nėries poezijos dažnumų žodynas”, Literatūra ir kalba 16, Poetika ir metodologija, Vilnius: Vaga, 1980, 167-423.

[3] Jonas Grinius, “Salomėja Nėris kryžkelėse”, Veidai ir problemos lietuvių literatūroje 2, Roma: LKM Akademijos leidykla, 1977, 227-302; Viktorija Daujotytė, Salomėjos Nėries ruduo, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, 114.

[4] Romas Šarmaitis, “Komunistų partija – Salomėjos Nėries kūrybinio darbo įkvėpėja”, Literatūra ir menas, 1948, rugpjūčio 10; Romas Šarmaitis, “Poetė, visuomenininkė ir kovotoja”, Pergalė 1, 1949, 107-114; Juozas Banaitis, “Liaudies poetė”, Tiesa, 1954, lapkričio 17; “Štai kaip buržuazinė žvalgyba sekė Salomėją Nėrį”, Literatūra ir menas, 1970, rugsėjo 19; Janina Narkevičiūtė, “Poetė – kovotoja”, Tiesa, 1974, lapkričio 14; Alpas Liepsnonis, “Lakštingala čiulbėjo laisvę”, Komjaunimo tiesa, 1984, lapkričio 16.

[5] Ignas Malėnas, “Mano bičiulė S. Nėris”, Aidai 6, 1958, 267-274; Literatūra ir kalba 4, Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959; Mykolas Krupavičius, “Salomėja Nėris-Bačinskaitė”, Draugas, 1964, rugpjūčio 15; rugpjūčio 22; rugpjūčio 29; Jonas Aistis, “Kada Salomėja Nėris galėjo grįžti”, Draugas, 1964, spalio 17; Mykolas Vaitkus, “Pluoštas atsiminimų apie S. Nėrį”, Aidai 2, 1966, 59-66; Petronėlė Orintaitė, Ką laumės lėmė, Vilnius: Vaga, 2001, 408.

[6] Viktoras Alekna, Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis 1, Vilnius: Vaga, 1995, 482; Viktoras Alekna, Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis 2, Vilnius: Vaga, 1997, 733.

[7] Viktoras Alekna, Salomėja, Vilnius: Dienovidis, 1996, 359 p.; Arvydas Juozaitis, Salomėja – sunkiausi metai, Kaunas: Santara, 1997.

[8] Salomėjos Nėries rankraščiai, sudarė Dalia Žukaitienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 1991, 125.

[9] Salomėja Nėris: 1904-1945, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955, 210.

[10] Viktoras Alekna, “Juodasis svečias” [apie S. Nėries ryšius su J. Tysliava], Nemunas 8, 1982, 16-20. Stasys Santvaras, “Tyras verdenės vanduo” [laiškai apie poeto S. Santvaro ir poetės S. Nėries bičiulystę], Naujasis Dienovidis, 1992, gegužės 22-29; Viktorija Daujotytė, “Laiškas redaktoriui” [V. Mykolaitis-Putinas ir S. Nėris idėjų ir interesų sankryžoje], Naujasis židinys 6, 1992, 1-4; Sigitas Geda, “Mocartas ir Saljeris Lietuvoje” [apie S. Nėries kūrinį ‘Poema apie Staliną’], Katalikų pasaulis 10, 1994; Dalia Jakaitė, “O Šveicarija man – kaip motina” [Šveicarija S. Nėries gyvenime ir kūryboje], Literatūra ir menas, 1994, lapkričio 12; Bronys Raila, “Poezija, tikyba, politika” [apie S. Nėries gyvenimą ir kūrybą tarybų valdžios metais], Atgimimas, 1995, gruodžio 6; Jurgis Pastarnokas, “Meilė ir skausmas – amžina širdies ugnis…” [biogr. apybr. apie poetus S. Nėrį ir J. Tysliavą], Diena, 1996, rugsėjo 21; lapkričio 2; lapkričio 23; lapkričio 30; Antanas Sušinskas, “Mokytojavimo metai Dzūkijoje” [apie S. Nėries gyvenimą Lazdijuose], Literatūra ir menas, 1998, rugpjūčio 15; Dalia Striogaitė, “Salomėja Nėris ir Petronėlė Orintaitė”, Literatūra ir menas, 2001, rugpjūčio 31; Marija Skirmantienė, “Nepažįstamasis Petras Veržbilauskas” [apie Salomėjos Nėries sutuoktinį, už kurio ji buvo ištekėjusi gyvendama Rusijoje], Naujoji Romuva 3, 1998, 71-73; Petras Palilionis, “Nesugrąžint padangei nukritusios žvaigždės…” [apie J. Grušo ir S. Nėries meilę], Nemunas 9, 2001, 12-15.

[11] Nijolė Storyk, “Moteris, kuri tapo S. Nėries vyro žmona” [apie Oną Bučienę-Obrikat, jos šeimą], Ekstra 39, 1999, 24-27.

[12] Laiške Antanui Venclovai 1930 m. sausio 16 d. iš Vienos Kazys Boruta rašė, kad Salomėją Nėrį “suvilioti reikia jau vien dėl to, kad kokia porą prabaščių apopleksija užmuštų (tai irgi būtų galima įrašyti į aktyvą)”. Žr. Kazys Boruta, Drauge su draugais, Vilnius: Vaga, 1976, 142.

[13] S. Nėries kūrybos citatomis savo okupacinius interesus dangstė aukšti stalininės Sovietų Sąjungos pareigūnai, pavyzdžiui, M. Suslovas, 1944 m. gruodžio 27 d. vykusiame LKP (b) IV plenume Vilniuje savo kalboje citvęs S. Nėrį: “Nikogda Litve ne bytj raboju / Za ščitom Sovietskovo Sojūza”. Žr. Alekna, Metraštis 2, 651.

[14] Salomėja Nėris, Raštai. Trys tomai, parengė Viktoras Alekna, Vilnius: Vaga, 1984.

[15] Viktorija Daujotytė, Salomėjos Nėries ruduo, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, 114; Viktorija Daujotytė, Salomėja Nėris: gyvenimo ir kūrybos skaitymai, Kaunas: Šviesa, 1999, 213 (serija “Gyvenimas ir kūryba”).

[16] Juozas Paukštelis, “Truputis atsiminimų apie S. Nėrį”, Literatūra ir kalba 4, 261.

[17] Ten pat.

[18] Raštai 1, 218.

[19] Ten pat, 210.

[20] Raštai 1-3.

[21] Vladas Žukas, “Salomėjos Nėries kūrinių ir literatūros apie ją bibliografija”, Literatūra ir kalba 4, 365-366.

[22] Raštai 3, 208.

[23] Albertas Zalatorius, “XX amžiaus lietuvių novelė”, Vilnius: Vaga, 1980, 45.

[24] Raštai 3, 176.

[25] E. Adomaitytė-Kiaunienė, “Atsiminimai”, Literatūra ir kalba 4, 39.

[26] Raštai 1, 207.

[27] Literatūra ir kalba 4. Žr. E. Adomaitytės-Kiaunienės, A. Pavalkio, M. Unguraitytės-Stamburevičienės, J. Juraičio ir kt. atsiminimus.

[28] Raštai 3, 180.

[29] U. Jasulaitytė, “Atsiminimai”, Literatūra ir kalba 4, 48.

[30] Ten pat, 47.

[31] Halina Koraskienė, “Prisiminimų fragmentai apie Salomėją Nėrį”, Pergalė 6, 1970, 147.

[32] M. Unguraitytė-Stamburevičienė, “Atsiminimai”, Literatūra ir kalba 4, 37.

[33] A. Pavalkis, “Atsiminimai”, Literatūra ir kalba 4, 45.

[34] J. Juraitis, “Atsiminimai”, Literatūra ir kalba 4, 54.

[35] Raštai 3, 178.

[36] Juraitis, 54.

[37] Raštai 1, 218.

[38] Ten pat.

[39] Raštai 3, 198.

[40] Raštai 1, 215.

Views All Time
Views All Time
26939
Views Today
Views Today
1
0 0