Mano gyvenimas – sapnų laivelis,
meilės bangų supamas.

S. Nėris

Salomėja Nėris yra viena iš tų lietuvių literatūros asmenybių, kurių literatūrologinė bibliografija sudaro jau nebe šimtus, bet tūkstančius pozicijų, o jos kūrybiniu palikimu bei gyvenimu nenustojama domėtis ir praėjus pusei amžiaus nuo poetės mirties. Apie S. Nėries kūrybą ir jos asmenybę jau rašyta ir skelbta nuo monografinių tyrinėjimų [1] iki specializuotos poetikos analizės [2] , nuo studijinių literatūrologijos darbų [3] iki pigios propagandos bei jos vardo eksploatavimo krašto okupacijai pateisinti [4] , nuo gausių atsiminimų [5] bei gyvenimo ir kūrybos metraščių [6] iki biografiniais duomenimis paremtų literatūrinių kūrinių [7] , rankraštinio palikimo inventorizavimo [8] , pagaliau – nuotraukų albumo [9] . Atskiri biografijos epizodai, jų sąsajos su poetės literatūrine kūryba taip pat gana plačiai ir įvairiais aspektais aprašyti periodinėje spaudoje [10] , nevengiant kartais pabalansuoti ir ant sensacijų paieškos bei bulvariškumo slenksčio [11] .

Aiškiu talentu paženklinta S. Nėries asmenybė jau nuo pat savo literatūrinio kelio pradžios tapo politinių interesų objektu ir ideologinės konkurencijos taikiniu, kurį norėta išnaudoti siaurai savanaudiškiems politinių grupių [12] , o vėliau – ir politinių sistemų [13] , tikslams. Politine nuovoka niekada nepasižymėjusi poetė, tokia politinio išnaudojimo auka faktiškai ir tapo, paveikta dar ir pasaulinio karo bei socialinių sukrėtimų audros. 50 sovietinio laikotarpio metų paliudijo, kad žmogiškoji Salomėjos Nėries drama režimui nebuvo nei įdomi, nei naudinga, apie ją vengta atviriau kalbėti, poetės palikimas publikuotas su kupiūromis, viešumoje eksploatuojant tą S. Nėries įvaizdį, kuris buvo naudingas okupacinio režimo įrankiui – komunistų partijai.

Režimui švelnėjant, atsirandant vis daugiau galimybių skelbti ligi tol nepublikuotą S. Nėries palikimą ir jį interpretuoti, poetės literatūrinis portretas tolydžio darėsi vis išraiškingesnis, pilnesnis, patikimesnis, tikresnis. Pristatant Salomėjos Nėries palikimą, kelią per politinius šabakštynus į autentišką jos poetinį pasaulį atsargiai, bet nuosekliai ir rūpestingai grindė ne viena literatūros tyrinėtojų karta: Vincas Mykolaitis-Putinas, Donatas Sauka, Vitas Areška, Vytautas Kubilius. Ypač reikšmingai ir produktyviai pasidarbavo poetės kūrybos tyrinėtojas Viktoras Alekna, parengęs ne tik pilniausią ligi šiol Salomėjos Nėries “Raštų” leidimą [14] , bet ir jos gyvenimo bei kūrybos metraštį, beletrizuotą biografinę apybraižą, daugelį kitų svarių literatūros mokslo darbų bei publicistikos straipsnių. Jo darbuotė labai pagilino ir smarkiai praplėtė Salomėjos Nėries kūrybos skaitymo kontekstą. Pažymėtinos taip pat pastarajame dešimtmetyje pasirodžiusios ir prof. Viktorijos Daujotytės knygos [15] , jautriai, naujai ir brandžiai interpretuojančios S. Nėries poeziją, atveriančios ligi šiol kultūrologinėje apyvartoje nefunkcionavusias poetės asmenybės bei jos kūrybos suvokimo erdves, literatūrologines įžvalgas, tekstų skaitymo perspektyvas.

Nors lietuvių literatūroje nedaug rašytojų, kurių palikimo kultūrologinė apyvarta galėtų lygintis su Salomėjos Nėries palikimo vieta ir reikšme lietuvių kultūroje, o taip pat nepaisant to, kad jokiam kitam lietuvių rašytojui, išskyrus S. Nėrį, neparašytas gyvenimo ir kūrybos metraštis, vis dėlto ir Salomėjos Nėries kūrybinėje biografijoje dar esama epizodų, teikiančių galimybių ligi šiol nepakankami išryškintoms perspektyvoms, gyvenimo akimirkų atodangoms, jo prasmių aiškinimams, nekalbant jau apie literatūrines tekstų interpretacijas, kurios niekad nebus išsemtos. Salomėjos Nėries kūrybinis palikimas yra toks turiningas, o gyvenimas – toks dramatiškas, kad jis tikriausiai trauks skaitytojų, biografų, žurnalistų ir literatūros tyrinėtojų dėmesį tol, kol bus žavimasi lietuvių kalba kuriama poezija, o Lietuvos istorija – skaitoma ir pergyvenama kaip egzistencinė savastis.

Vienu iš tokių mažiau nagrinėtų Salomėjos Nėries gyvenimo epizodų yra jos santykiai su Jonu Grinium (1902-1980) – bendramoksliu Lietuvos universitete 1924-1926 metais, vėliau – žinomu meno ir literatūros kritiku, publicistu, dramaturgu. Šį stygių lėmė ideologinės priežastys, nes J. Griniaus, 1944-aisiais patyrusio politinio emigranto dalią, darbai ir vardas tarybinėje Lietuvoje nebuvo toleruojami, o jei ir minimi – tai tik negatyvia prasme. V. Aleknos darbai pastaraisiais dešimtmečiais palaipsniui įvesdino J. Griniaus figūrą į S. Nėries gyvenimo ir kūrybos kontekstą. Iš S. Nėries “Raštų” tritomio, V. Aleknos “Metraščio” bei biografinės apybraižos “Salomėja” nesunku suprasti, kad J. Grinius 1924-1926 metų laikotarpiu buvo reikšmingas žmogus poetės gyvenime. Tačiau kokio pobūdžio buvo jų santykiai ir kaip tai įtakojo S. Nėries kūrybą, spręsti vien iš užtinkamos faktografijos – duomenų nepakanka. Sugretinus visa tai su S. Nėries kūrinių parašymo datomis, dienoraščio įrašais, eilėraščių semantiniais vektoriais ryškėja intensyvaus dvasinio gyvenimo teritorija, iki šiol mažiau verbalizuota ir ne taip aiškiai suvokta, atsižvelgiant į kūrybinį produktyvumą, kurį poetės vidiniai išgyvenimai lėmė. Šiuo darbu mėginta psichologiniu aspektu nuodugniau pažvelgti į Salomėjos Nėries eilėraščių radimosi paskatas, pažadinusias meilės motyvo – esminio visoje poetės kūryboje – raišką ir jo raidos kryptį ankstyvuoju laikotarpiu.

* * *

Tai buvo 1924 metų rudenį. “Vieną popietę priėjo prie manęs universiteto koridoriuje mano senas bičiulis J. Grinius ir pašnibždomis tarė: ‘Į mūsų fakultetą atvažiavo studijuoti poetė S. Bačinskaitė iš Vilkaviškio. Gal nori pamatyti?’ <…> J. Grinius įtempė mane į salę. <…> Į knygą įsiknerpusi, suole sėdėjo nedidukė, ruda, aptrinta suknyte apsivilkusi, kasytes ant pakaušio susisuksi mergaitė. Man, dvidešimt penkių metų kavalieriui, dargi ‘poetui’, ji pasirodė neįdomi, bet, atsiminęs jos keletą ‘Ateityje’ spausdintų eilėraščių, vis dėlto panorau susipažinti” [16] – šitokiomis akimis Salomėją Bačinskaitę išvydo V. Mykolaičio-Putino literatų-menininkų būrelio organizatorius ir aktyvus narys, jau spėjęs atsispausdinti “keletą eilėraščių, porą trejetą apsakymėlių” [17] ir besijaučiąs “nemenku” rašytoju, II kurso studentas Juozas Paukštelis.

Nors tuometinis “Ateities” literatūrinio skyriaus redaktorius, trečiakursis Jonas Grinius ir buvo rekomendavęs pakviesti jaunąją poetę į literatų-menininkų būrelį, vis dėlto susipažindamas su S. Bačinskaite būrelio iniciatorius J. Paukštelis nuo šio siūlymo susilaikė. Gal čia koją pakišo kukli provincijos poetės išvaizda, kuri nedarė įspūdžio gerai apie save galvojančiam jaunam kavalieriui ir literatui, o gal kitos priežastys, tačiau šiaip ar taip Salomėja ne iš karto tapo priimta į universiteto literatų tarpą.

Betgi iš tiesų, kas gi tuo metu universiteto literatams buvo vilkaviškietė Salomėja Bačinskaitė? Juk ši kukli, nelabai įspūdingos išvaizdos, bet drąsių siekių (“skrajot po žvaigždynus, saulutę pasiekti” [18] ) ir begaliniai jautraus bei uždaro būdo (“visų apleista, vis liūdna, / Aš klaidžioju vienų viena…” [19] ) poetinė natūra, savo kūrybinio kraičio tuo metu teturėjo vos keletą beletrizuotų vaizdelių, pradėtą dienoraščio sąsiuvinį ir apie penkiasdešimt eilėraščių [20] . Iš šio kūrybos pluoštelio aštuonis eilėraščius, pasirašytus Liūdytės ir Jūraitės slapyvardžiais, buvo paskelbusi Vilkaviškio moksleivių-ateitininkų šapirografuotam laikraštėly “Ateities žiedai”, o trys, jau kaip Salomėjos Nėries kūriniai, buvo patekę į “Ateities” žurnalą [21] . Tad tuo metu dar nei literatūrinė S. Bačinskaitės biografija, nei jos išvaizda (“O Viešpatie! skaudžiai mane pasimerkei! Ak, kad aš turėčiau nors kūno grožį, tobulumą” [22] ), nebuvo tokia, kad galėtų atkreipti Kauno studiozų dėmesį.

Tad galima suprasti J. Paukštelio santūrumą pirmojo susitikimo su S.Bačinskaite metu: “Vidurnakčio balades” bekuriančio literato dėmesį vargiai galėjo patraukti nedrąsi, susigūžusi kaimietukė, kai jis pats, sulig to meto literatūrine mada, nardė po “nežabotų aistrų ir kruvinų tragedijų” [23] išgyvenimus, dairydamasis išraiškingesnių charakterių, nei ši nedidukė apskritaveidė nuo Alvito. Tuo tarpu Salomėjos asmenybės gelmėse literatūrinės ambicijos ir svajingos žmogiškosios viltys sūkuriavo daug stipriau, negu galima buvo numanyti žvelgiant į šią iš pažiūros nedrąsią, greit užraustančią, mažakalbę kaimo mergaitę.

Su poetės plunksna, gimnazistės kepuraite

Pati Salomėja, atrodo, niekada savęs nelaikė provincijos literate. Priešingai – jau gimnazijoje, matydama savo platesnį apsiskaitymą, labiau išlavintą skonį nei bendraklasių ir intuityviai nujausdama savo talento išteklius, ji kritiškai žiūrėjo į savo moksladraugių “žemiškus siekius”, kurie, būdami labai praktiškų, bet darbščių ir energingų Suvalkijos ūkininkų sūnūs ir dukros, žmogiškąjį pašaukimą suprato arba gerokai konkrečiau nei svajingoji Salomėją, arba neturėjo duomenų tokiems aukštiems “sielos poskrydžiams”. Todėl savo aplinka nusivylusi jaunoji poetė jau septintoje gimnazijos klasėje dienoraštyje įrašė: “Veltui ne kartą mėginau surasti sau draugą didžiulėj minioj, kuriam savo sielos turtą ir sunkų vargingumą atverti galėčiau, kurs mokėtų tatai įvertinti, suprasti. Bet tik skaudžiai apsivyliau… nieks manęs nesuprato…” [24] .

Gal dėl to S. Bačinskaitė per daug ir nesileido į artimas draugystes su mergaitėmis, nes, kaip pastebi viena jos buvusi bendraklasė, “artimų draugių ne tik klasėje, bet ir visoje gimnazijoje neturėjo” [25] . Rodos, gimnazijoje nematė sau lygiaverčio partnerio ir tarp berniukų, nors tokio draugo ilgesys šio laikotarpio kūryboje žymu: “Nyku… Norėčiau prisiglausti / Į tavo ramiąją krūtinę / Ir verkti, skųstis ir atverti / Tau slėpinių užburtą skrynią” [26] .

Liudininkų atsiminimuose [27] galima užtikti pastebėtų Salomėjos simpatijų vienam ar kitam gimnazijos jaunuoliui, k. a. S. Balsiui ar P. Glovackiui, tačiau tikrasis meilės jausmas dar, reikia manyti, nebuvo aplankęs Salomėjos, kuri apie savo gimnazijos draugus dienoraštyje šitaip rašė: “Visi mūsų ‘draugai’ (nors ne vienodam laipsny) maža turi inteligento žymių, dar mažiau džentelmeno…” [28] . O jos suolo draugė prisimena girdėjusi poetę tariant, “kad jai nė vienas nepatinkąs, nors gal kuris ją ir idealizuojąs” [29] .

Kad ir nesileisdama į artimesnes draugystes, vis dėlto S. Bačinskaitė norėdavo būti pastebima, nors mokėjo tą jausmą aptvardyti. Ta pati suolo draugė prisimena, jog “kartais galima buvo joje jausti pasididžiavimą savo talentu, norą pirmauti” [30] . Vėliau šią poetės būdo ypatybę yra pastebėjusi H. Korsakienė: “Šalia poetės kuklumo jos būde rasdavo sau nemenką vietą ir didelė ambicija, netgi išdidumas. Žmonių būryje ji mėgo būti pirmoji, išskirtinė, nors niekad šito pati neparodė” [31] . Todėl gimnazijos vakarėliuose Salomėja nepraleisdavo progos pasigarsinti su savo eilėraščiais, prozos dalykėliais, o jos pasirodymas gimnazistams darė įspūdžio. Gimnazijos mokiniai žiūrėję į ją “su pagarba, truputėlį lyg ir varžydamiesi” [32] , tuo tarpu klasė didžiavosi “ir buvo įsitikinusi, kad iš jos išaugs talentinga lietuvių tautos poetė” [33] .

Panašiai savo ateitį vaizdavosi ir pati Salomėja. Po eilėmis parašyto ir labai gerai įvertinto rašto darbo, kurį mokytojas viešai klasėje perskaitė ir pagyrė mokinę [34] , savo dienoraštyje ji nelabai drąsiai įsirašė: “aš poetė” [35] . Vėliau jos literatūros mokytojas prisimins, kad “poetiniu Salomėjos talentu neteko abejoti, nors jos gabumai tuo tarpu dar tebuvo vidutiniai” [36] .

Tad gimnazijoje supratusi, kad jai “per ankšta šiandien senojoj bakūžėj” [37] ir atvykusi studijuoti į Kauną, S. Bačinskaitė jau turėjo vienareikšmišką jos poetinio talento įvertinimą Vilkaviškyje ir tikėjosi jį patvirtinti Laikinojoje sostinėje, kurios studentų tarpe taip pat, reikia manyti, turėjo atsirasti ir tas, kurio ji savo svajonėse ilgėjosi ir kuriam dėjo dar sentimentas eiles:

Kai skausmo prislėgtas rymosi tu vienas,
Aš tau apie tyrąją meilę dainuosiu,
Pavargusią sielą daina užliūliuosiu,
Bučiuosiu, džiovinsiu tavąsias blakstienas.
[38]

Todėl atsiskyrimas su Vilkaviškiu, kuriame, besimokydama “Žiburio” gimnazijoje, šešerius metus praleido būsimoji poetė, nebuvo jausmingas, o greičiau džiugus. Brandos egzaminų metu dienoraštyje ji rašė: “Šiandien, rytoj dienelė… Ir paliksiu tave, pilkasis kambarėli… <…> Proziškiausiasis mūsų Vilkaviškis! Ir jis mat grožio ir poezijos turi. Šiandien tepastebėjau” [39] . Nepažįstamas, bet viliojantis Kauno studentijos gyvenimas žadino svajingus provincijos gimnazistės lūkesčius, kuri prieš pat išleistuves savo poezijoje drąsiai veržėsi į pasaulį:

Draugai! Duokit ranką!
Didesniu ratu
Keliausim per žemę kartu.
[40]

Šalia universiteto studentijos

Vis dėlto universiteto literatai Salomėjos Bačinskaitės talentą pripažino, kaip minėta, ne iš karto. Deramai jį įvertinti iš pradžių jiems trūko duomenų, nes iš poros publikuotų eilėraščių spręsti apie naujokės talentą buvo sunku, o apie jaunosios poetės pripažinimą Vilkaviškio gimnazijoje jie maža težinojo. Gal tik Jonas Grinius, tvarkęs “Ateities” literatūrinį skyrių, buvo susipažinęs su didesniu pluoštu Salomėjos eilėraščių, nes tie, kuriuos J. Grinius įdėjo į “Ateities” puslapius, nebuvo vieninteliai, pasiųsti šio žurnalo redakcijai. Viename laiškų iš Prancūzijos, jau pasirodžius Salomėjos Nėries poezijos rinkiniui “Anksti rytą”, prisimindamas pirmuosius jos žingsnius, J. Grinius poetei rašė: “Man tuo įdomiau sekti Jūsų kūrybos žingsnius, nes pirmasis spaudoj Jūsų pasirodymas ėjo per mano rankas (“Ateity”). Aš atsimenu, kai gavau Jūsų eilėraščius, buvau nustebintas ne jų formos lengvumu (kuri šlubavo ir dėl kurios aš, iš dalies formalistas, abejojau ar dėti), bet nuoširdumu, nes jie tuo labai žymiai skyrėsi iš kitų atsiunčiamųjų.” [41] J. Grinius entuziastingai sutiko pirmuosius Salomėjos eilėraščius, nes toliau tame pat laiške rašo: “Aš džiaugdamasis sulaukęs naują bendradarbį daviau vienam kitam paskaityti iš draugų; nors jie ir kritikavo, tačiau aš jau neabejojau, nes žinojau, kad Jūs eisite gerokai toliau. Aš Jums tada norėjau net laišką parašyti, tačiau pabijojau išsišokti, nes aš Jus visai nepažinojau.”

J. Grinius universitete jau buvo žinomas kaip gabus literatas ir pradedantysis kritikas, studentų ateitininkų organizacijos generalinis sekretorius. Atpažinęs poetinį S. Bačinskaitės talentą, jai tik įstojus į universitetą, J. Grinius iš karto ėmėsi žygių dėl jos atleidimo nuo mokesčių už mokslą. Minėtame laiške S. Nėriai J. Grinius prisiminė, kaip “senjoras Durasevičius ‘laidinėjo špilkas’, kada aš kalbėjau jam dėl paliuosavimo nuo mokesnio ir kaip tas pats Durasevičius po posėdžio sakė, kad Putinas tos jaunos poetės eilėraščių nėra matęs…” [42]

Gi pati Salomėja, įsikūrusi studenčių bendrabutyje Daukanto gatvėje, gyveno užsidariusi, nesistengė turėti pažinčių tarp bendrabučio gyventojų, nesipasakojo nei apie kūrybą, nei apie savo pergyvenimus, svajones, nors jos kolegės neištverdavo nepasidalijusios viena kitai “dvasios nuotykiais”. Gretimo kambario gyventoja M. Čilvinaitė savo atsiminimuose apie S. Nėrį taip rašo: “Greitai pajutau, kad poetė ‘traukiama per dantis’: pašiepiama ir gal nelabai mėgiama” [43] . Didelis, sunkiai pasiduodantis valios kontrolei ir beveik neapskaičiuojamas jautrumas buvo priežastis nesusipratimų tarp poetės ir ją supusios aplinkos. Pavyzdžiui, netgi studentų rengiamuose vakarėliuose Salomėja jausdavosi nejaukiai, suvaržyta, o neretai “atrodė kaip atsiskyrėlė, negalėjo prie daugumos pritapti, įsijungti į bendrą nuotaiką ir suktis joje kartu su visais” [44] . Kartais nepamatuotų emocijų proveržiai tiesiog šokiruodavo studijų draugus. Tokių epizodų prisimena viena Salomėjos kambario draugių O. Jaržemskienė. Kartą kambario mergaitėms šnekučiuojantis ir linksmai viena kitai kažką pasakojant, Salomėja stovėjo nuošaliai ir, nesileisdama į pokalbius, žiūrėjo pro langą į vieną vietą. Matėsi, kad nervinasi. Staiga atsisuko į šurmuliuojančias drauges ir garsiai suriko: “Mergaitės! Ar jūs nenutilsit! Man įkvėpimas atėjo!..” [45] .

Savo knygoje “Veidai ir likimai” H. Korsakienė, remdamasi K. Korsako liudijimais, šitaip apibūdina Salomėjos Nėries jausminę pusiausvyrą: “Korsakas, prisimindamas Salomėją skirtingose gyvenimo situacijose, pabrėžia taip pat begalinį jos jautrumą, tiesiog liguistą pažeidžiamumą ir giliai dramatišką reagavimą tiek į reikšmingus, tiek į visai mūsų akimis mažareikšmius įvykius” [46] . Tad ne veltui mokslo draugių ji buvo vadinama mimoza, kiekvieną susidūrimą su šiurkštesne tikrove išgyvendama labai sunkiai ir aštriai, nuo ko “kentėjo ir jos artimieji ir labiausiai, žinoma, pati poetė” [47] .

Salomėjos Nėries kūrybos tyrinėtojas Vytautas Kubilius studijoje “Salomėjos Nėries lyrika” taip pat išryškina šią poetės dvasios savybę, ir daro tokį apibendrinimą: “Proskyna tarp poetės asmenybės, pasinėrusios savyje, ir išorinio pasaulio grėsmingai plėtėsi, nutraukdama ir pažeisdama įprastinius santykius tarp žmogaus ir aplinkos” [48] . Nepatyrusi iš universiteto studentų to, kas būtų pateisinę jos lūkesčius (jos asmenybėje iš karto jie nepastebėjo nei poetės, nei įdomios merginos), S. Bačinskaitė tarėsi, kad jau sudužo jos spalvingos mergiškos svajos: nesuvaldydama užplūdusių jausmų, pasijuto kenčianti, esanti vienišą, atskirta, krito gilion depresijon.

Jau pats pirmasis įrašas jos dienoraštyje Kaune, padarytas vos mėnesiui praslinkus nuo mokslo metų pradžios, dvelkia kažkokia nenatūralia, kraupia vienatve, visiškai nebūdinga jaunam dvidešimties metų žmogui: “O šaltoji žeme, svetimasis pasauli, o liūdnasis mano gyvenime!.. Aš jums nedėkinga. Kaip svetima visa ir šalta… Aš nebūtį ir mirtį pagarbinsiu… Nėra visam pasauly ir pragare didesnės bausmės, kaip mano nykioji vienuma. Viena, viena šaltam pasauly… viena tarp žmonių, man svetimų. Gyvena čia žmonės, pilni vilties, troškimų. Jie pažįsta vienas kitą ir myli… Tik man, o Dieve, tik man tuščias ir nykus pasaulis… Ką pikta padariau jums, broliai, kad vengiate manęs?.. Ateik, ateik šaltoji mirtie…” [49] Tuo metu Salomėjai rodėsi, kad tik “meilė gali būti vienintelė priežastis, dėl kurios verta gyventi” [50] . Deja, šiems lūkesčiams ne iš karto pildantis, jautrioji poetė užsimiršusi kaip džiugiai dar tik prieš porą mėnesių dainavo verždamasi iš pilkos jai provincijos, dabar jau mieste negalėdama nuraminti savo “įelektrintų” jausmų, kūrė lygiai priešingos nuotaikos posmus:

Lyg sapnas man menasi brangi šalelė,
Kame pirmą kartą išvydau saulutę,
Kur slinko, prabėgo mažatvės dienelės,
Kame palikau sengalvėlę motutę,..

Pasaulis platusis mane nuviliojo
Ir privertė brangią apleisti gimtinę.
Vargai ir kančia man pravirkdė krūtinę. [51]

Tarp literatų-menininkų

Pirmaisiais mėnesiais Salomėją Bačinskaitę Kaune slėgė vienatvės ir kiek nuviltų lūkesčių našta: “Gyvenimas mano – juoda naktis. Išstumta esu iš gyvenimo, iš to smagaus, gražaus gyvenimo…” [52] Šio laikotarpio poetės kūryba pilna desperatiškos nevilties (“Nyku ir tamsu, aplinkui naktis” [53] ), persunkta skausmingomis, net niūriomis intonacijomis (“O ant mano liūdno tako / Tik lapus nešioja vėjas / Ir numirėliai kvatojas” [54] ), o žmogiškosios šilumos, džiaugsmo, gyvenimo pilnatvės šaukiamasi kaip nepasiekiamos žvaigždės (“Ak, rožės, rožės – pažiba darželio!.. / Kam juokiatės, viliojat apgaulingai… – / Ne man, ne man bučiuot jūs skaistų žiedą…” [55] ).

Vis dėlto Salomėjai labai ilgai laukti neteko, kol jaunųjų literatų “nemažas autoritetas” L. Gira, perskaitęs didesnį pluoštą jos rankraščių, labai palankiai atsiliepė apie S. Bačinskaitės kūrybą ir paragino J. Paukštelį įtraukti ją į būrelio literatų tarpą. Tuomet J. Paukštelis universiteto koridoriuje vėl priėjo prie L. Giros išgirtosios poetės. “Išdėsčiau jai kas ir kaip, pareiškiau, jog būtų malonu, jei ji neatsisakytų dalyvauti fakulteto literatų-menininkų būrelyje. Salomėja užraudo, pradėjo atsikalbinėti. Girdi, dar nieko gero neparašiusi… jos eilėraščiai dar esą silpni, gal vėliau į būrelį stosianti. Aš, žinoma, jos eilėraščius pagyriau, pasakiau, kad ir L. Girai jie labai patikę… Salomėja dar labiau sumišo, ėmė ginčytis, abiem pasidarė nesmagu. Pagaliau ji sutiko” [56] .

Taip grumdamasi su prieštaringais jausmais, svyruodama tarp ne visai natūralaus kuklumo ir siekimo greičiau atverti savo poetinį pasaulį, S. Bačinskaitė įsijungė į universiteto literatūrinį gyvenimą.

Literatūros, muzikos, tapybos mėgėjai-studentai rinkdavosi pas prof. V. Mykolaitį-Putiną, kuris gyveno mediniame namelyje Mickevičiaus gatvėje, priešais pirmuosius universiteto rūmus. Čia ateidavo J. Paukštelis, J. Grušas, J. Grinius, būsimoji tapytoja J. Paltarokaitė-Šalkauskienė ir daugelis kitų pradedančių literatų bei menininkų. J. Šalkauskienė prisimena, kad “susibūrimai vykdavo maždaug šitaip: iš pradžių kas nors perskaitydavo pranešimėlį, atlikdavo programėlę, o po to – labai kukli arbata. Pavyzdžiui, J. Griniui visuomet būdavo pavedamos recenzijos – knygų, spektaklių pastatymų; aš turėdavau pateikti savo įspūdžius apie vėliausias tapybos parodas, Emilija Tamulytė – paskambindavo pianinu, M. Kvedaraitė – padainuodavo. Viskas vykdavo labai šeimyniškai, paprastai, be protokolų. Čia buvo skaitoma ir kūryba.” [57] Po kūrybos skaitymų prasidėdavo jos aptarimas, nagrinėjimas. Netgi pats būrelio “mecenatas” V. Mykolaitis-Putinas skaitydavo savo kūrinius. Tad nors tie vakarai būdavo, anot J.Paukštelio, “mieli ir jaukūs”, vis dėlto Salomėjos čia laukė rimtas kūrybinis išbandymas.

“Į pirmą pobūvį Salomėja su dviem draugėm atėjo pavėlavusi. Kukli, nedrąsi ji atsisėdo kamputyje, kur šviesa ne taip krito į akis. Kai vienas draugų ėmė skaityti jos eilėraštį, – tada ji pati savo eilėraščių neskaitydavo, – visai sumišo, nuleido akis. “Aš su bangomis žaisiu ir šoksiu, vėjų laisvų dainas dainuosiu”, – atsimenu skaitė draugas, o poetė sėdėjo kaip numirusi. Skaitomas eilėraštis vadinosi “Jūrų pasaka”. Visi jį įvertinome labai palankiai ir entuziastingai plojome Salomėjai.” [58]

Šis J. Paukštelio atsiminimų epizodas liudija, kad jau pirmasis S. Bačinskaitės su savo kūryba pasirodymas universiteto kolegoms-literatams padarė įspūdžio. Tačiau J. Paukštelis, nurodydamas eilėraštį “Jūrų pasaka”, kaip pirmąjį Salomėjos kūrinį, perskaitytą literatų-menininkų susirinkime, matyt, nėra tikslus. V. Alekna “Raštų” paaiškinimuose nurodo, kad šis eilėraštis yra vėlesnė eilėraščio “Vakaras pajūry” redakcija, nors jo rankraščio ir neišliko. Tuo tarpu “Vakaras pajūry” datuotas 1925 birželio 23-ja. Tad negalėjo S. Nėris skaityti kūrinio anksčiau nei jį parašė. Mat, dienoraštyje jau 1925 kovo 13 ji užsiminė, kad dalyvavusi “menininkų posėdyje” ir iš konteksto galima suprasti, kad nebe pirmą kartą. Greičiausiai tas pirmasis kratas galėjo būti 1924 metų pabaigoje, bet ne vėliau 1925 metų sausio-vasario mėnesių.

Dabar sunku tiksliai nustatyti tą datą, tačiau jau pirmojo Salomėjos atsilankymo metu universiteto literatai, pasak J. Paukštelio, išvydo joje poetę: “Nuo to vakaro ji mums atrodė spindinti poetės aureole ir pasidarė fakulteto literatų dėmesio centru. Vis dažniau jos eilėraščiai pasirodydavo ‘Ateityje’ ir ‘Židinyje’.” [59] Dar daugiau. “Literatų-menininkų būrelio nariai rašė, skaitė, deklamavo, grojo, tačiau greit visi įsitikinome, kad nė vienas neturime tokio kūrybinio talento, kokį turi Salomėja” [60] , – rašo atsiminimuose J. Paukštelis.

Mėlynų akių nelaisvėje

Nors poetinis Salomėjos talentas universitete tapo pripažintas, tačiau jausminga ir impulsyvi poetės širdis nusiraminimo nerado. 1925 metų pradžioje dienoraštyje ji rašė: “Gyvenimas – komedija. <…> Visa moteriškė sutelpa viename žodyje – meilė” [61] . Meilė Salomėjai jau nuo rudens buvo tapusi skaudžia, deginančia liepsna (“Raitaus kaip kirmėlaitė, į ugnį įmesta…” [62] ), alinančiu ilgesiu (“Dievuli, kad aš žinočiau, jog ten, jo širdy, yra nors mažutis kampelis dėl manęs!” [63] ), ilgomis nemigos naktimis ir sunkia sielos graužatimi (“Nemiegotos naktys, užverktos akys, slaptosios godos, tyliosios dainos! Kam jos? kam? kam? Šešėliui, išsvajotojo pasaulio karalaičiui! O Dieve! kaip toli nuo manęs gyvenimas!” [64] ).

Tik atvykus į Kauną, Salomėjai širdin krito “vienas žvilgsnis ugningas” [65] , ilgam lėmęs jai dalią “slapčia mylėti, tyliai kentėti” [66] . Jos laki vaizduotė stipriai kurstė suliepsnojusį moteriškos širdies laužą: “Man gana, man pilnai pakanka, kad aš žinau jį artumoje esant, kad girdžiu jo balsą. Pakanka man vien to, kad veidas įkaistų ir širdis imtų smarkiau plakti, kad meilus sapnas švelniai liūliuotų.” [67] Aistringai trokšdama mylėti ir būti mylima, vis “labiau grimzdama į savo pačios jutimus ir įspūdžius, suplaukiančius į sąmonę jautriai vibruojančiu nervų tinklu, Salomėja susikūrė vidinį pasaulį” [68] , gerokai tolimą nuo to realaus, kuriame ji pati gyveno. Ištisus dvejus metus – nuo 1924 metų galo iki 1926 metų pabaigos – Salomėja Bačinskaitė gyveno tyra, jos širdyje įsiplieskusia meile: “Mano mintys, mano svajos – tai vis tu. / Mano dainos, mano sapnas – tai vis tu” [69] . Vargu ar rasime lietuvių literatūros istorijoje ir antrą pavyzdį, kur taip ilgai būtų tvėrusi tokia nepaprasta širdies drama – didelė, neatsakyta ir nepastebėta meilė.

Saugodamasi pašalinių akių (“Jo vardas pačiam mano širdies dugne užrakintas, ir niekam jo neatrakinsiu, nei jis pats nežinos” [70] ), Salomėja mokėjo taip paslėpti tikruosius jausmus, kad mažiau pastabi akis nė neįtarė kas iš tikro dedasi jos širdyje. Net J. Paukštelis nepermatė Salomėjos, nes atsiminimuose rašo: “Aš tik retkarčiais pas ją užeidavau, nes pirmaisiais studijų metais vyrais nesidomėjo, buvo užsidariusi, kukli ir tyli” [71] . Salomėjos kambario draugė M. Kazlauskaitė-Šapalienė šiuo atžvilgiu buvo atsargesnė: “Man atrodo, jog 1924-1925 m. laikotarpyje Salomėjai neteko išgyventi meilės. O, galbūt, ji neparodė to jausmo ar mes jo nepastebėjome” [72] . Gal tik O. Girčytė-Maksimaitienė suprato tikrąsias Salomėjos ir jos artimiausios draugės Angelės Asevičiūtės sielos neramybės priežastis, nes prisimena, kad jos abi “dūsavo dėl savo meilių…” [73] .

Šio laikotarpio visas Salomėjos dienoraštis be išimties alsuoja tuo neišgirstu meilės šauksmu (“Pasauli, trumparegi, siauraproti, beširdi, žmonės nepažįsta teisybės ir ją dažnai vadina melu; kiaurą apgavimą laiko dorybe… Išjuokia širdį ir sumina ją į purvyną… Ach, pasauli, kada pamesi savo aklumą, kad galėtum giliau pažvelgti į nelaimingą sielą ir ją paguosti, o ne pasmerkti.” [74] ), o poezijoje, vos vieno antro eilėraščio paskatomis galėjo būti kiti jausmai, nei anas minėtas širdies sopulys (“Aš išrymojau visą naktį / Ant apverktosios pagalvės. / Maniau, širdis nustos gal plakti, / Įkaitusi galva atvės.” [75] ). Vėliau, praslinkus dešimčiai metų, prisimindama savo pirmąją meilę, dienoraštyje poetė prisipažins, kad tuo metu “buvau pašėlusiai įsimylėjus vieną studentą, geriau sakant, tik jo balsą. Tokia buvo mano meilė padūkus, kad aš, jį matydama, alpdavau.” [76]

Todėl Salomėjai pakakdavo vieno jos “nusižiūrėtojo” švelnaus pažvelgimo arba draugiško užkalbinimo, kad poetės jausmai prasiveržtų nesuvaldomu entuziazmu: “Aš negaliu susilaikyti, perpildytas džiaugsmas veržiasi visu kūnu viršun (štai mano silpnybė, kad savo jausmų neįstengiu paslėpti). Šokinėdama ir pusiau dainuodama parėjau namo. ‘Turbūt pasigėrus’, – pamanė mano Michalinka, kai šakaudama apsukau ją kelis kartus. Paskui dainavau, geriau pasakius, laukiniu linksmumu šūkavau ir šokinėjau.” [77] Tokios akimirkos nelikdavo vien kvatoklės išdaigų prisiminimais – jos prasiverždavo ir emocingais, nors nebūtinai labai tobulais, meilės lyrikos posmais:

Parpuolus žemę išbučiuosiu,
Kad nešykštėjo man žiedų,
Jai savo rūbą atiduosiu.
Ir su tavim skrendu, skrendu.
[78]

Tada Salomėjai rodėsi, kad pasaulis turi pradėti suktis tokiu viesulu, kokiu ūžė jaunosios poetės jausmai. Ji stebėjosi, kad kiti žmonės nesupranta jos džiaugsmo, nepasineria į panašų sielos siausmą ir laikė tai jų nenuoširdumu, apsimetinėjimu: “Gyvenimas – žaidimas . Tik kodėl gi jie taip visi rimtai sėdi, varžosi savo laisvę, kodėl jie nežaidžia? Ak, kaip netinka Mykolaičiui tas nuduotas rimtumas. Juk jis toks išdykėlis vaikas – Putinas, tai kam jis čia tą svetimą kažkokią rolę vaidina. Negaliu ramiai nusėdėti: norisi užkelti kojas ant suolo; noris kolegas papešiot už plaukų ir už ausų patraukyt, ko jie toki tingūs vaikai – nenori žaisti. Noris juos vėl nuglostyti ir nubučiuoti, ir atidengti jų vaikiškam smalsumui kažką labai įdomaus ir smagaus.” [79]

Tačiau užtekdavo “baltajam bernužėliui” prasilenkiant universiteto koridoriuje neparodyti specialaus palankumo ženklo, kad poetė nustotų ramybės: “aš šiandien taip nesava. praėjo jis ir manęs nepasveikino. Tad štai ir priežastis, tokia menka, juokinga.” [80] Tos pačios “šviesios akys” dažnai tapdavo jos liūdesio ir verksmingos nuotaikos priežastimi, kai Salomėja įkliūdavo į savo pačios jausmingumo tinklus: “Ak Dieve, juodi debesys mano padangėje susirinko, sieloj sutemo. <…> Visi sveikinamės po švenčių vėl susitikę. O Dieve, kodėl aš negaliu jo pasveikinti? Aš praėjau pro šalį ir net nepažvelgiau į jį, nors visi mano linkėjimai ir sveikinimai tik jam vienam priklauso, visa mano širdis tik jam. Sėdėjau suole – apsiniaukus kaip rudens naktelė, vos vos tik nepasipylė lietus iš mano ‘žydrųjų akelių’.” [81] Tokiomis akimirkomis ir Salomėjos Nėries kūryboje vyravo mažiausi elegiški motyvai:

Grakščios palmės, baltos gėlės
Ne dėl manęs čia žydės.
Šviesios akys žibuoklėlės,
Šilima tolios žvaigždės.
Ges žvaigždelės, merksis akys,
Nenuskintos gėlės vys. –
Ges dienų pavasarinių
Paskutinis spindulys.
[82]

Nors tokie emocijų svyravimai Salomėjai gal ir nebuvo malonūs, bet ji “nesijautė esanti prieštaravimų kamuolys” [83] , nes buvo tikra, kad meilė “niekada viena nevaikščioja. Su ja nuolat eina skausmas” [84] . Todėl gindamasi nuo realybės, skandindama tą savo skausmą svajonėse ir kūryboje, poetė tirpo regėjimų ekstazėje ir matė vizijas, “kur nebeveikė kasdienybės įstatymai” [85] : “Antrame aukšte skambina pianinu. <…> Muzika pernešė mane į naują grožio pasaulį. Ten radau aš daug pažįstamų veidų. Ir jis, mano sapno karalaitis – baltas narcizas, sėdėjo jaunimo būry. Ak, kaip man gera, kaip lengva… Ir aš kaip drugelis žiedus, kaip švelnus vėjelis jūros bangas bučiuoju švelnius, jaunus veidus.” [86] Šie poetės dienoraščio žodžiai primena “sidabrinės vienumos” motyvą, kuris užtinkamas pirmajame S. Nėries poezijos rinkinyje:

Skamba žvaigždės man po kojų. Žvaigždės danguje dainuoja.
Už tų žvaigždžių tolimųjų
Skraido vasara manoji.
– – – – – – – – – – – – – – – – –
Ir vienų viena klajosiu
Sidabrinėj vienumoje.
O ten karštos linksmos žvaigždės
Mano vasarą dainuoja.
[87]

Nors Salomėja Nėris tvirtino sau, kad visa, “kuo ir kam aš gyvenu, yra menas” [88] , tačiau taip jai atrodė tik tada, kai prieštaringų jausmų ir neįsikūnijusių lūkesčių iškankinta, nustodavo skrajoti savo svajonių žemėje. Poetės prigimty slypėjo per daug gaivalinga ir vitališka moteris, kad ji būtų galėjusi pasitenkinti vien poezija, be stipresnių juslinių pergyvenimų, kurių šaukte šaukėsi vienatvės valandomis: “Prigimtis savo turi atsiimti <…>. Pabudo manyje moteris, ir viso pasaulio moteriškumas susikaupė manyje. Pabudo nesuvaldoma aistra gyventi, gyventi pilnu, realiu žemės gyvenimu: kentėti jo kančias ir džiaugtis jo džiaugsmu. Žemę motiną noris aistriai išbučiuoti, kad ji visa tai gali duoti, prie ko taip veržias alkani jausmai.” [89] Bet čia pat susivokusi, kad “tolios žvaigždės” šviesa yra šalta ir nepasiekiama, poetė jautėsi “vargingiausių vargingiausia pasaulyje” [90] , niekuo kitu negalėdama pasiguosti, kaip tik vizijomis ir “sapnais”:

Ak, dėl sapno, dėl to sapno
Visą amžių aš kentėčiau,
Kruvinus kelius keliaučiau,
Jei tik jį sapne regėčiau.
[91]

Literatūrologas V. Areška pastebi: “Liguistas jautrumas dar labiau sustiprino nuotaikų kontrastus. Pripažįstamos tik dvi priešingos būsenos, vienas kitą paneigiantys gyvenimo vertinimai: gyvenimas – pasaka, jaunatvės svajos , saldūs meilės sapnai, džiugi pavasario nuotaika, gėlės, daina ; arba – kapinynas, skausmingas atsisveikinimas su gyvenimu ir meile, nykioji vienatvė, žuvę kilnūs troškimai” [92] . Tie ekstreminiai jausmų plyksniai tuo metu buvo pagrindinė Salomėjos Nėries kūrybos versmė ir jais banguoja visa kalbamojo laikotarpio poetės lyrika.

„Žvaigždėtų sapnų“ mįslę menant

Tad kas gi vis dėlto buvo tas “žydrojo pasaulio karalaitis” [93] , kuris savo “Šviesių akių paslaptingais žvelgimais / Glostė bučiavo” [94] poetės “širdį sudraskytą” [95] , o ta vis tiek skelbė: “Skamba, skamba mano dainos / Tau vienam!” [96] Ar jis galėjo bent nujausti kaip tų “šviesių akių” buvo reikalinga besiblaškanti ir kenčianti poetės širdis? (“Kad tu būtum kalavijas / Balto plieno ašmenim, – / Smeigčiau, smeigčiau sau į širdį… / Ir paliktum su manim” [97] ).

Turint prieš akis V. Aleknos parengtą S. Nėries “Raštų” leidimą, kuriame skelbiami papildyti jos dienoraščiai, laiškai, o ypač – jos gyvenimo ir kūrybos metraštį, nėra sunku suprasti, kad tas jos “išsirinktasis” buvo jau minėtasis Jonas Grinius. Dienoraštyje ji daugelį kartų ištaria “Jonelio” vardą, o laiške iš Palangos 1927 liepos mėnesį, kai ta paslaptis jau buvo nebesaugotina, savo draugei prisipažįsta atvirai: “Kaip gyvena Grinius? Manau, kad jis jaučias neblogai dėl visa ko ir dėl to, kad jo Beatričė šviesiaplaukė netoli (Kauno), gal ir aplanko jį. Linkiu jiems vien laimės, laimės ir dar kartą laimės. Jis buvo mano pirmoji meilė, skaisčioji, tyroji meilė. Aš manau – gyvenime šioji pasaka nebepasikartos. Bet man labai malonu atsiminti ir atsiminimai dažnai skaidresni ir gražesni už pačius pergyvenimus.” [98]

Tad į klausimą “kas” atsakyti nesunku. Painesnis lieka klausimas “kodėl”: kodėl ta meilė buvo tokia? Mėginant ieškoti atsakymo į tai, pirmiausiai reikia pažvelgti į J. Griniaus asmenį.

Jonas Grinius Teologijos filosofijos fakultete, į kurį buvo įstojusi ir Salomėja Nėris, studentų tarpe tuo metu buvo ryški figūra. Jis buvo aktyvus visuomenininkas, gabus literatas ir geras studentas. Kultūrologas Aleksandras Žirgulys, prisimindamas J. Ereto žodžius, pastebi: “Fakultete buvo tokių rimtų studiozų, kaip J. Grinius.” [99] Jis buvo vienas aktyviųjų V. Mykolaičio-Putino literatų-menininkų būrelio narių, kur reiškėsi kaip dramaturgas, beletristas, bet labiausiai kaip kritikas. “Apskritai, tarp studentų jis turėjo autoritetą. Į J. Grinių buvo žiūrima solidžiai, tarsi prisibijant jo kritikos. Labai teigiamai apie J. Grinių atsiliepdavo ypač J. Paukštelis” [100] , – prisimena J. Šalkauskienė. Nuo pat studijų pradžios J. Grinius tvarkė ir “Ateities” literatūrinį skyrių, o paskutiniame kurse (l925-1926 mokslo metais) buvo išrinktas ir šio žurnalo redaktoriumi. Todėl su šios poetės kūryba jis buvo pažįstamas anksčiau, nei Salomėja atvažiavo į Kauną studijuoti. Universitete Grinius buvo pirmasis, pastebėjęs S. Bačinskaitės talentą.

Bet kartu, šis studentas buvo ir gana patrauklus vyras. Jo studijų draugas P. Samulionis prisimena Grinių buvus “vidutinio ūgio, šviesaus gymio. Nebuvo uždaro būdo, bet daugiau sukaupto charakterio, žodžiais nesimėtydavo. Buvo intelektualus žmogus” [101] . Buvusios Simano Daukanto mokytojų seminarijos, kurioje studijuodamas dirbo J. Grinius, direktorius K. Ruginis šitaip jį apibūdina: “Savo išvaizda J. Grinius man buvo gražus vyras. Jis nebuvo stambus, bet nebuvo ir moteriškai smulkus. Gal nebuvo aukšto ūgio, bet ir ne visai mažas. Žvelgdamas į jį matei vyriškus bruožus: tiek veide, tiek sudėjime. Ir balsas J. Griniaus buvo vyriškai skambus – ne bosas, bet sodrus, raiškus baritonas. Kalbėdavo visada natūraliai, niekada nesistengdamas pamėgdžioti kieno nors balsą.” [102] J. Paltarokaitei-Šalkauskienei įsiminė dar “gilios, išraiškingos jo akys” [103] .

K. Ruginis pastebi, kad jam imponavo Griniaus “nepaprastai logiškas kalbėjimas. J. Grinius buvo iš tų griežtos, tvirtos logikos žmonių. Jis kalbėdavo taip, kad sakinys išplaukdavo iš sakinio, sakinys – iš sakinio…” [104] Taigi, įsimylėti Salomėjai paskatų buvo, o to jauno vyro akys ir balsas ypač jaudino poetę, kuri sudėjo jam ne vieną dešimtį eilėraščių:

O aš jį pamylėjau
Už jo lelijos veidą,
Už jo erelio mintį,
Už kilnią šventą širdį.
[105]

Iš tolo žavėdamasi šiais tauriais vyriškais bruožais, Salomėja suvokė savo nemažą stichiškumą, kuris šio racionalaus jaunuolio akivaizdoje ją varžė (“oi, kaip aš kitiems atrodau, ypač doriems <…> darau koktaus įspūdžio. <…> Aš tokia betikslė, niekinga šiam pasauly” [106] ) ir emocionali poetės prigimtis iškildavo viešumon aplinkiniams regimu būdu (“O Dieve! – kiek kartų aš prieš jį raudau! Tiek pat kartų, kiek jį mačiau, kiek sutikau… Širdis taip plaka ir veidas kaista, kaip tik jį nors iš tolo pastebiu. Ak, Dieve! Kokia gėda!.. Numirčiau, mielai numirčiau!.. Ar bėgčiau, bėgčiau kuo toliausia, kad niekad nesusitikus!..” [107] ).

Šitokia nepatogi sielos būsena vertė Salomėją gūžtis savyje ir dar labiau kaustė jos poelgius bei veiksmus. Vienatvėje nugrimzdusi savo vaizdiniuose, ji kūrė spalvingus miražus ir eiles su savo herojumi, tačiau užtekdavo tik akis į akį susidurti su tuo “svajonių karalaičiu”, kai vaizduotės pastatytos pilys griūdavo dėl Salomėjos susikaustymo, palikdamos vien skaudų nusivylimą ir apmaudą: “Šiandien buvo “menininkų pasėdis”. Man teko užpildyti dalis programos. O Dieve! ir vėl daviau progos iš savęs pasijuokti! Tikras fiasco išėjo su mano deklamacija. Nors aš to ir tikėjausi, sunku man buvo skaityti savo “sielos kūrinį”; juo labiau, kad buvo čia jis. Tas, kurio šešėlis mane persekioja ir įkvėpė mane parašyti tai, ką parašiau. O kiek neparašyta plaukia iš širdies ir gimsta, ir skęsta amžių ūkuos. Ir jis skaitė savo dramos ištraukas. Gal todėl taip pasitaikė, kad dar didesnis kontrastas išeitų…” [108]

Bijodama atskleisti savo neapskaičiuojamą jautrumą, Salomėja Bačinskaitė turėjo giliai širdyje slėpti savo tikruosius jausmus J. Griniui ir tenkintis vien slaptais žvilgčiojimais, kurie buvo tarsi kokia vėtrungė jos vaizduotės klajonėms: jei sveikindamasis Jonas nusišypso ar draugiškai užkalbina – Salomėjai pilna “krūtinė pavasario… Nesutelpa širdy tas giedras džiaugsmas. Nežemiškos ten gėlės žydi, nežemiška muzika groja…” [109] ; tuo tarpu jei Salomėjai nepavyksta apvaldyti savo emocijų, kurių ji nenorėjo parodyti – sudrumsta poetės sielos ramybė: “Visą dieną išsėdėjau namie. Tyčia nėjau į paskaitas, nes per daug… negaliu vakarykščios dienos užmiršti. <…> Skausta, taip skausta, tarytum vilyčia kokia į širdį įsmeigta. Įlysčiau, rodos, kur į kokią olą, kad niekas manęs nežinotų, kad ir pėdos išdiltų iš žemės paviršiaus.” [110]

Ar galėjo J. Grinius nors apytikriai numanyti, kas dedasi S. Bačinskaitės širdyje?

Sunku pasakyti, bet greičiausia – ne. Pirmiausiai pati Salomėja dėl savo jautraus būdo J. Griniaus akivaizdoje negalėjo būti pati savimi ir parodyti tikruosius savo jausmus. Priešingai. Poetės elgesys neretai prieš jos pačios valią sukeldavo priešingą įspūdį, nei norėdavo Salomėja: “O kiek kartų aš jam neatsakiau į pasveikinimus? Jis pilnai turi teisės daugiau manęs nesveikinti, jeigu aš neatsakau.” [111] Tiesa, Salomėja dienoraštyje užsimena [112] , kad A. Asevičiūtei ji neatsargiai prasitarė apie savo širdies paslaptį ir gandai vėliau, rodos, pasiekė J. Grinių, vėl davę progos Salomėjai susikrimsti. Tačiau jeigu ir taip buvo, tai Grinius iš Bačinskaitės laikysenos vargu ar galėjo suprati kokie pergyvenimų viesulai siaučia poetės širdyje. Argi maža merginų simpatizuoja kuriam vaikinui? O be to, “intymesniam draugavimui su merginomis” J. Grinius, pasak J. Šalkauskienės, “buvo sunkiai prieinamas.” [113]

J. Griniui gyvam esant, S. Nėries raštai okupuotoje Lietuvoje buvo išleisti tik smarkiai kupiūruoti, praleidus beveik visas dienoraščio vietas, kuriose buvo minimas jo vardas. Tad tiesiogiai iš S. Nėries raštų jam nebuvo galima apie tai susidaryti nuomonės, nors poetės raštų tritomį, išleistą Vilniuje 1957 metais, J. Grinius turėjo ir įdėmiai skaitė, rašydamas savo studiją “Salomėja Nėris kryžkelėse”. Joje J. Grinius rašo, kad apie Salomėjos Nėries meilę jam jis nežinojęs: “Kas buvo tada Salomėjos išrinktuoju, nėra aišku. Juo galėjo būti J. Grinius, A. Januševičius, J. Keliuotis. Jie visi mėlynakiai. Savo atsiminimuose P. Orintaitė mano, kad tuo Nėries išsvajotuoju buvęs J. Grinius (žr. “Ką laumės lėmė”, 118 ir 138 psl.), nors jis pats to nežinojo. P. Orintaitės teigimas gali būti teisingas dėl dviejų motyvų. Viena, J. Grinius, kaip “Ateities” redakcijos narys 1923-1924 mokslo metais, dar nepažindamas Salomėjos, kuri tada tebesimokė Vilkaviškio gimnazijoje, išvedė ją į spaudos viešumą, išspausdindamas jos eilėraščių “Ateityje”. Išrinktas to žurnalo redaktoriumi 1924-1925 mokslo metams, jis ne tik spausdindavo S. Nėries eilėraščius “Ateityje”, bet ją pačią pakvietė į redakciją tvarkyti dailiosios literatūros skyriui. Taigi jos talento įvertinimas iš J. Griniaus pusės buvo labai aiškiai teigiamas. Tai galėjo sudaryti Salomėjai iliuziją, kad ji vertinama kaip moteris. Vadinas, akstino įsimylėti buvo. Antra, S. Nėris 1925 pavasarį parašė nediduką prozos vaizdelį vardu “Sapnas” (“Raštai”, III t., 31-33 psl.). Ten prisipažindama savo meilės paslaptį, svarbiausia veikėja (Nėris) pasako: (Tas, kurį aš myliu, Jonelis vardu). Tai Griniaus mažybinis vardas.” [114]

Views All Time
Views All Time
14998
Views Today
Views Today
1
0 0