Kodėl turėčiau kurti eilėraštį tau, jei vis tiek jo neskaitysi. Kodėl turėčiau jame išlieti savo širdį, jei tau nerūpėjo, kaip ją įskaudinai. Kodėl eilėraštis turėtų būti tau, jei net nepaskambinai. Kodėl turėčiau rašyti, kad man skaudu, jei neatsakei nei į vieną mano žinutę. Ir kodėl išvis aš rašau tau eilėraštį, kodėl prisimenu tave? Todėl, kad buvai mano gyvenimo dalis. Teisingai – BUVAI. Bet nebesi. Taip, kaip leidai man išeiti, taip aš išstumiu tave iš savo širdies.

Galvojai, kad man skaudu? Tikėjais pamatyti mane verkiančią? Taip. Ne. Taip, man skaudu. Ne, tu nepamatysi manęs verkiančios. Ar žinai, kad tu jau nebegali grįžti. Jau per vėlu. Laukei per ilgai… Per ilgai leidai mano širdžiai kraujuoti.

Ar žinai, kad tavo telefono numerį seniai ištryniau. O tos kelios ašaros buvo tikrai paskutinės, kurias išliejau dėl tavęs. Žinoma, mes susitiksime dar ne kartą. Bet tu būsi man svetimas – su žmogaus iš mano praeities kauke. Kaip manai, ką aš tada jausiu? Dabar manau, kad pyktį, o gal visai nieko.

Man buvo labai įdomu žinoti, ką galvojai apie mus. Bet taip ir nesugebėjai duoti jokio atsakymo. Nenoriu tavęs kaltinti, kad nebeliko MŪSŲ. Mes abu kalti. Tiesiog jau taip yra…

Atsiuntė: Laima

Views All Time
Views All Time
1362
Views Today
Views Today
1
0 0