Tikriausiai kaip ir visos mokinukės, kažkada buvau paika, linksma, vėjavaikė mergaičiukė. Mokiausi dešimtoje klasėje, džiaugiausi kiekviena gyvenimo akimirka ir stengiausi nepraleisti nė menkiausio šanso būti laiminga. Buvau tokia naivi, tokia nerūpestinga, tokia…… patenkinta gyvenimu. Galėjau be sąžinės priekaištų visiems jiems juokaut: “ Man visi patinkat….. Ir kiekvienas Jūsų man brangiausias!“

Bet…vieną savo nerūpestingo mokyklinio gyvenimo dieną, eidama mokyklos koridorium staiga išgirdau žodį…. žodį, kuris pavertė gyvenimą aukštyn kojom… žodį, kuris buvo toks paprastas, bet kartu toks ypatingas…. žodį „labas“. Išvydau akis…. tokias dideles, mėlynas lyg vandenynas, lyg neaprėpiamas dangus. Nieko neatsakiau. Tik praėjau pro šalį. Tačiau jaučiau kaip mano širdis šypsosi. Koridoriuje aidintis triukšmas ir nerūpestingumas tarsi nuplaukė taip toli toli… ir liko tik mano ir tavo susiliejantys žvilgsniai.

Nuo tos dienos nė akimirkai nenustojau apie tave galvojusi, tavim gyvenusi, ieškojusi tavo žvilgsnio. Ir kaskart atėjusi į mokyklą rasdavau. Rasdavau tavo šypseną, tavo akis, tavo dėmesį. Nors nė vienas nedrįsom sustot, prakalbėt… tačiau kiekvieną kart prasilenkdami jautėm viens kito šilumą. Taip tęsėsi gan ilgai, tačiau šitas jausmas buvo pats geriausias pasaulyje… atrodo nieko daugiau nereikėjo… tik matyti tave, jausti tavo žvilgsnį.

Tačiau vieną nerūpestingą vakarą suskambo telefonas. Pakėlusi ragelį, išgirdau balsą, nepažįstamą, tačiau labai mielą. Jis ištarė : „čia aš“. Ir aš viską supratau. Tada ilgai kalbėjom… juokėmės abu… sakėm gražius žodžius. Paskui nusprendėm susitikt, nes telefoninio pokalbio jau nepakako. Vaikščiojom vakaro paliestomis gatvėmis… plepėjom… kaskart pažvelgdavom viens kitam į akis… Mano širdis skrajojo padangėm, tos kelios valandėlės praleistos su juo prabėgo lyg akimirka. Ir tas atsisveikinimo bučinys sudrebino mano pasaulį, lyg didžiausias žemės drebėjimas. Jaučiau, kad nenoriu jo paleist… lyg žinodama kad tai pirmas ir paskutinis pasimatymas. Taip ir buvo…. Daugiau mes nesusitikom. Likimo piktas pokštas. Tačiau jausmai liko…. jie yra iki šiol… ir bus per amžius, nes tai buvo gražiausios gyvenime akimirkos, taip paprastai neišbraukiamos, neištrinamos iš širdies ir iš atminties…

Likime, ačiū už tai, kad leidai man tai pajust…

Atsiuntė: Stiklinė

Views All Time
Views All Time
1287
Views Today
Views Today
1
0 0