Viskas prasidėjo vieną gražų ir aulėtą rugsėjo 1-osios rytą. Šurmuliuojančių draugų būryje staiga išvydau jį. Kaip paaiškėjo jis buvo naujokas. Marius skyrėsi nuo kitų vaikinų, nes buvo stebėtinai gražus.

Klasiokės nusprendė parungtyniauti, katra iš jų „nustvers“ jį. Aš nepanorau dalyvauti šiose rungtynėse, nes visada jaučiausi kaip bjaurusis ančiukas, taigi ar atkreiptų toks gražus vaikinas į mane dėmesį?

Praėjo nedaug laiko, o aš vis dažniau pagalvodavau apie Marių. Pati to nesuvokdama beprotiškai jį įsimylėjau. Vis dažniau ir Marius šelmišku žvilgsniu pažiūrėdavo į mane. Tada nusprendžiau parašyti jam laišką ir prisipažinti meilėje. Bet iš jo gavau neigiamą atsakymą, pasak Mariaus, jis jau buvo nusivylęs meile ir merginomis.

Bėgo laikas, mes tapome draugais, bet nežinau, kodėl jaučiau, kad jis jautė man kažką daugiau nei draugystę. Vis dažniau mes būdavome kartu. Jis lydėdavo mane namo, kartais pabučiuodavo, tačiau noro su manimi draugauti kaip su mergina jis nepareiškė.

Praėjo nemažai laiko – Marius baigė mokyklą. Marius ruošėsi studijoms. Kartą jam paskambinau ir pasakiau, kad noriu susitikt. Jis sutiko. Mes ėjome lėtai ir staiga stabtelėjome prie mokyklos suolelio ir Marius pasakė: „Sutinku“. Iš pradžių nesupratau, tačiau Marius patikslino – jis sutiko būti mano vaikinu. Tuo metu buvau pats laimingiausias pasaulio žmogus.

Nuostabi vasara baigėsi. Aš turėjau atsisveikinti su Mariumi, nes jis išvažiavo studijuoti, ir mes taip dažnai nesimatydavome. Ir vėl atėjo mokslo metai – aš tapau abiturientė.

Taigi diena mokykloje kaip ir visos kitos, tačiau staiga pribėga prie manęs išbalusi mano mama ir pasako siaubingą žinią: „Marius nebegyvas, jį nudūrė“. Viskas staiga prabėgo pro akis, galvoje tarsi girdėjau širdies dūžius. Aš išbėgau iš pamokų. Sekančią dieną jaučiausi siaubingai. Galvojau, kiek daug liko jo neįgyvendintų svajonių, darbų ir sumanymų. Mano meilė prieš jo mirtį buvo bejėgė.

Prabėgo nemažai laiko, tačiau visos mano dinos pilkos ir beprasmės. Gyvenu taip, lyg aplinkui nieko neegzistuotų: negirdžiu man sakomų žodžių, dėstomų pamokų, tik vis iškyla mintis: „Mariaus nebėra“. Dažnai nueinu prie jo kapo, aptvarkau jį, uždegu žvakutę, išsiverkiu… juk nieko daugiau padaryti negaliu…

Dažnai savęs klausiu, ar kada nors savo mintyse užtiksiu ne Marių, o ką nors kitą.

Atsiuntė: Rūta

Views All Time
Views All Time
1382
Views Today
Views Today
2
0 0