Kaip prisipažinti, kad myli

Ilgame egzistencinių klausimų sąraše klausimas “Kaip prisipažinti, kad myli?” turėtų užimti garbingą prizinę vietą.

Šis galvosūkis banalus tik iš pirmo žvilgsnio. Kai imi gilintis, pradedi prisiminti visus Holivudo filmus su prisipažinimais skęstančiuose laivuose, sprogdinamuose biuruose, antrankiais surakintomis rankomis ir net užkimštomis burnomis.

“Štai kaip reikia tarti tuos žodžius”, – galvoji draskomas ryžto ir nevilties. Bet ar neatrodysi juokingai? Tai irgi rimtas klausimas: kaip neapsikvailinti, artėjant Vasario 14-ajai.

Patarimo kreipėmės į tris ekspertus iš arčiausiai romantikos esančių meno sferų.

Stasys ŽIRGULIS, skulptorius:

“Oi, aš nieko neišmanau. Tikrai nesu meilės prisipažinimų meistras. Prisipažinau, regis, tik vieną kartą. Ir viskas. Tai koks iš manęs žinovas?

Tai buvo seniai… Šiandien aš manau, kad tikėti žmogumi – tai ir yra meilė. Ir jokių ypatingų prisipažinimų tada nereikia. Ar reikia? Jei taip, tai nežinau, ką patarti, rimtai. Neišmanau. Bėda ta, kad mano didžiausia meilė yra kūryba”.

Doloresa KAZRAGYTĖ, aktorė:

“Jėzaumarija, aš visai užmiršau, kaip prisipažinti, kad myli… Manęs jau nedomina nei ta meilė, nei tie prisipažinimai. Aš tiesiog nežinau… Atsimenu tik tiek, kad to prisipažinimo visai lyg ir nebūdavo. Ne, tikrai. Tokio, kad “aš tave myliu”, atrodo, nesakydavom. Iš kažko, gal iš akių, būdavo, supranti, kad jau jau… Bet tie žodžiai tiesiai šviesiai nebūdavo pasakomi. Bent jau ne iš karto.

Draugaujant nei aš sakiau, nei man sakė tokių žodžių. Kad taip konkrečiai būtų ištarta: “Aš tave myliu”. Tiesiog savaime aišku, ir tiek. Iš ko reikėdavo suprasti? Iš bendravimo, iš noro paimti ranką, prisiliesti… Mano laikas buvo toks, kad į lovą neguldavom. Tik po labai ilgo laiko. Kai jau apsivedei, tada.

Prisimenu, draugavau su vienu tokiu gražiu sportininku, gimnastu iš Marijampolės, anuomet – Kapsuko. Tai daugių daugiausia sode naktį apkabino ir bandė pabučiuoti. Bet ir tai tik skruostą atsukau. Drovumas kažkoks nesvietiškas egzistavo… Mes buvome turbūt tyresni, švaresni. Iki pabučiavimo būdavo dar keli mėnesiai vaikščiojimo prie ežero, ėjimo į filmą, kad per seansą vaikinas galėtų palaikyti tavo ranką. Ir jokių “Aš tave myliu”.

Paskui, kai jau ištekėjau už Šinkariuko, tai nuskambėdavo tie žodžiai. Ir jis man sakė, ir aš jam sakydavau. Bet tada jau be žodžių buvo aišku”.

Giedrius KUPREVIČIUS, kompozitorius:

“Man šis klausimas jau pavėluotas. Aš jau prisipažinęs. Jau įvyko, ales. Ką galėčiau patarti tiems, kuriems viskas dar prieš akis? Pirmiausia – nežiūrėti į kalendorių. Artėjanti diena labai pavojinga meilės prisipažinimams. Ji yra dirbtinė. Tiko Valentinui, bet netinka Anuprui.

Prisipažinti, kad myli, galima kur tik nori, bet būtina sąlyga – ne televizijoje. Tai, kas vyksta mūsų televizijose, yra nesibaigiančio “morčiaus” demonstravimas. Lietuviai jau stebina tuo savo “morčiumi”. Niekaip negali sustoti. Ir svarbiausia, kad tas “morčius” – bevaisis. Jokių rezultatų nėra. Tauta taigi mažėja.

Viskas pas mus paversta viešu renginiu, o vieši renginiai labai toli nuo tikro asmeninio gyvenimo. Kartais aš pradedu abejoti, ar iš viso jis Lietuvoje egzistuoja. Tiems, kurie gyvena įdomų asmeninį gyvenimą, visiškai nereikia jo demonstruoti, jie nenori apie tai rėkauti viešai. O pasibučiuoti televizijos ekrane – joks įvykis ir joks žygdarbis. Manau, kad tai tik parodo, jog kitur nemokama bučiuotis. Tas pats, deja, ir su meilės prisipažinimais.

Man regis, raginimas eksponuotis užkerta kelią ir tikram bučiniui, ir tikram prisipažinimui. Ar jau gali prisipažinti, kad myli, žmogus sužino tik tada, kai tai įvyksta. Tai yra stebuklas. Jį reikia pajusti. Jo negalima surežisuoti, jam nereikia prodiuserio, jis netelpa į nustatytą formatą.

Views All Time
Views All Time
4029
Views Today
Views Today
1
0 0