Kartais savo širdyje tikrai jaučiu ledą, ir akyse stovi ledkalnis panašus į tą, kuris pribaigė galingąjį Titaniką. Ir ta šalta situacija tikrai nėra malonesnė nei tos, kai drebu iš meilės be atsako… Dabar aš drebu iš meilės tau, Tomai, tu man paslaptis, o gal uždraus tas vaisius. Nežinau, kas man tave uždraudė: draugė- ne, ne ji sprendžia mano širdies reikalus, atstumas, irgi ne juk jis ne kliūtis, jis menkas trukdis, kurį galima aplenkti. Tai, kas man tave uždraudė, ko gero tai, kad aš nepajėgiau Tavęs paklausti ar myli… Oi tas moteriškas silpnumas pas mane ko gero užkuoduotas ir niekad nerasiu raktažodžio…Banali situacija, o sprendimas anaiptol ne toks jau banalus… Aukštosios žmogaus materijos valdo mano ledinę širdį… Širdis nebėra ledinė, ji plaka kažkiek į tave panašiu ritmu ir ji tokia naivi, ji tiki stebuklais, kurie nesikartoja. Aš paleidau tave prieš daugiau nei du metus, paleidžiu ir dabar. Paleidžiu todėl, kad aš kiekvieną akimirką turiu tau bent po tris klausimus apie tave, apie tavo darbą, apie nežinia dar ką, bet visa tai susiję su tavimi… O tu man negali užduoti net jau taip įkyrėjusių klausimų iš kitų, kaip pavyzdžiui: kaip gyveni, ką veiki, kaip sekasi… Vadinasi aš tau nulis, o taip norėtųsi, kad būtent tu atsakydamas į klausimus, nepamirštum paklausti ir manęs. Bet jei neklausi vadinas tau ir taip visko per akis… Bet tu dėl to nekaltas, kalta tik mano širdutė, kuri taip nori mylėti, bet eilinį kartą atsimuša į ne tas akis ir ne tą širdį, kur jai ne vieta… Nepaisant to, aš tikiu stebuklais ir žinau, kad vieną gražią dieną viskas apsivers 180 laipsnių kampu… Gera bent kažkuo tikėti…

Atsiuntė: Modesta

Views All Time
Views All Time
6177
Views Today
Views Today
1
0 0