Milda – baltų meilės, laisvės ir piršlybų deivė, pagal T. Narbutą. Jai paskirtas balandžio mėnuo, Vilniaus Antakalnyje esą stovėjo jos šventykla. Kiti šaltiniai Mildos nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų egzistavo.[1]. Šiuo metu Milda yra populiarus lietuviškas vardas.

Mildos garbintojus vadino mildauninkais. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.

Mildos vardas, pasak Narbuto, pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 d. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kuriame nurodoma upė Milda. XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai.

Spėjama, kad Mildos šventykla buvo Vilniuje, Gedimino sode, toje vietoje, kur dabartinis Kryžių kalnas. Kaune Mildos šventykla buvusi Svirbigaloje. Kita Mildos šventykla buvo alke, Nemuno ir Neries santakoje.

Narbutas mano, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus.

Narbutas Mildą prilygina graikų Afroditei, romėnų Venerai. Pasak jo, Deivės Mildos šventė buvo vadinama meilės diena.

Lietuviai turėjo Mildą, meilės, laisvės ir piršlybų deivę. Jos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Galbūt tai tas pats Varėnos rajone netoli Perlojos iš Ašarinio ežero ištekantis upeliukas Mildupis? Iš lūpų į lūpas sklandė legenda, kad kadaise ten vaikštinėjo gražuolė kunigaikštytė Milda. Kiti faktai byloja, kad tai buvo lietuvių meilės dievaitė. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia pulkas baltų kaip sniegas balandžių. Kad ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.

Mildos šventė

Balys Sruoga 1944 m. parašė pjesę „Pavasario giesmė“, kurioje aprašė jaunimo švenčiamą Mildos šventę. Ant kalnelio būdavo pastatyta maždaug 3 metrų aukščio deivės Mildos stovyla. Imdavo 5 kartis, vieną centrinę ilgesnę, o kitos keturios sukalamos rombu ant centrinės. Merginos pindavo gėlių ir žolynų pynes ir jomis apvydavo kartis. Su giesmėmis deivės stovyla buvo nešama šventinės eisenos į kalnelį ir iškilmingai pastatoma. Užkūrus aukurą, lietuviai aukodavo aukas dievams ir deivei Mildai.

Deivės Mildos šventės pagrindinis simbolis – rombas. Jame susieina abu, vyriškas ir moteriškas, simbolių pradai. Rombą galima apauginti visokiausiais kitais ženklais, brūkšniais, linijomis – čia nėra jokių apribojimų, visa esmė glūdi pačių kuriančių viduje, jų išmonėje. Užkuriamas aukuras, einami apeiginiai ratai, mušami būgnai, skamba kanklės, aukojama deivei Mildai ir kitiems dievams.

Tautiniai žaidimai

Mildos arba Gegutės šventėms lietuviai žaisdavo žaidimus. Yra žinomas Gegužės žaidimas.  Kiekvieną merginą iš eilės sodindavo užrištomis akimis į ratelio vidurį. Vienas po kito vaikinai prieidavo prie jos, paimdavo už rankų ir dainuodavo: „Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!“ Sėdinčioji turėjo iš balso atpažinti tris. Atrišus akis ir pamačius išrinktąjį, belikdavo smagiai nusišypsoti pasišokti vakaronėje, apsikeisti dovanomis.  Nuo tada per visus metus vadindavo juos broleliais, o šie ją – seseria. Ritualo  tarsi įšventinti į draugus, bėgant metams tikrai suartėdavo, padėdavo vienas kitam nelaimėje.

 Na, ne pro šalį deivės Mildos paliepimu iš karto tris draugus įsigyti. Bet jeigu širdis alpdavo iš meilės vienam kuriam, o šis, kaip kelmas praeidavo pro šalį? Pasirodo, reikia tik įsidėmėti medį, kuriame kukavo raiboji. Tada prieiti prie jo atbulomis, nusilaužti lenktą šakelę. Iš jos nesunku pasidaryti kabliuką, kuriuo ir užkabinti nemačiomis svajonių jaunikio drabužius – viskas pasikeis į gerą. Vaikinas greičiausiai i iš kelmo pavirs į atkaklų gerbėją.  O lietuviškasis vudu variantas  panašu, kad skambėtų kaip šakar makar.

Views All Time
Views All Time
3949
Views Today
Views Today
1
0 0