Tai, kaip du žmonės bučiuojasi, ginčijasi ir netgi valgo, gali daug ką papasakoti apie jų tarpusavio jausmus. Gestų kalba labai išraiškinga.

Jūs žvelgiate į vyrą, jis pagauna jūsų žvilgsnį ir meiliai kilsteli antakius. Jūs užsikeliate koją ant kojos, pirštukais į jo pusę, jis padaro analogišką judesį ir jūsų kojos suformuoja pusratį. Jis ištiesia ranką ir suspaudžia jūsų ranką. Nebuvo ištarta nei vieno žodžio, bet kiek daug išreiškėte savo judesiais! Klaidos negali būti: jums taip gera dviese!

Signalai, kuriuos mes siunčiame žvilgsniais, veido mimika, rankų judesiais ir netgi pėdų padėtimi, turi prasmės – parodo, ar mums lengva bendrauti su žmogumi, ar mes gerai vienas kitą suprantame, kiek artimi mūsų santykiai. Patys to nepastebėdami, mes nuolat išreiškiame save judesiais, siųsdami emocinius signalus ir šifruodami gautus. Tikrovėje mes pasikliaujame šia negudria neverbaline informacija netgi labiau negu žodžiais, – mat intuityviai suprantame, kad už gudrių žodžių galima ir neįžvelgti tikrųjų jausmų.

Kaip mes mokomės suprasti bendravimą be žodžių? Pasirodo, daugelio dalykų supratimas yra tiesiog įgimtas. Tačiau ne pro šalį ir pasimokyti, perprasti tą „dialektą“, kuriuo prabyla mylimas žmogus. Taigi kokius jausmus išreiškiame be žodžių kasdienėse situacijose?

Susitinkate po sunkios darbo dienos

Ir bučiuojatės. Gana ilgas bučinys stipriai apsikabinus aiškiai byloja: „Labai džiaugiuosi tave matydamas (-a), man nesinori tavęs paleisti iš glėbio.“ Taip išreiškiame jausmų gilumą, tarsi susigrąžiname artumą po išsiskyrimo, tegu ir neilgo.

Atvirkščiai, įtemptos, sučiauptos lūpos byloja apie vidinį užsisklendimą ir susvetimėjimą. Jei apsikabinama nesiliečiant krūtinėmis, greičiausiai taip daroma iš pareigos, o ne trokštant tikrojo artumo. Toks bučinys atspindi mintį: „Bučiuojuos su tavimi, nes turiu tai daryti.“

O kur šiluma, susitikimo akimirkos žavesys? Tegu į košę suverda makaronai, tegu vaikas teplioja uogiene stalą! Kur kas svarbiau pasitikti, apsikabinti ir bučiuojantis pažvelgti vienas kitam į akis.

Kai įsiplieskia ginčas

Kai ginčijasi laiminga pora, jų gestuose ir judesiuose slypi visai kitos emocijos negu nelaimingų partnerių ginče. Mylintys vienas kitą žmonės išties gali kalbėti paaukštintu tonu, bet jie vis vien išlieka vienodai emociškai nusiteikę. Ginčydamiesi jie niekada neatsuka vienas kitam nugaros ir dažnai susitinka žvilgsniais. Visu savo elgesiu kiekvienas iš jų tarsi sako: „Aš nesirengiu nutraukti mudviejų santykių dėl šio ginčo. Mes vienas kitą mylime, todėl imkime ir išnarpliokime šiandienį konfliktą.“

Atitinkami kūno judesiai byloja, kad esama problemų, kur kas svarbesnių už tą, kurią šiuo momentu jūs aptariate.

Jeigu vyras baksnoja jums pirštu į krūtinę, tegu net neprisiliesdamas prie kūno, vadinasi, jis sąmoningai ar nesąmoningai bando pajungti jus savo valiai. Jeigu jis nuo jūsų nusisuka, tai taip pat turėtų priversti sunerimti. Kaip ir žvilgsnis, nukreiptas į tuščią erdvę. Į lubas įsmeigtas žvilgsnis ir ant krūtinės sunertos rankos byloja: „Aš visai nesirengiu tavęs klausytis, kad ir ką sakytum.“

Suraukta nosis taip pat turi vienareikšmę prasmę: ji rodo, kad pašnekovas ir jo svarstymai jums nemalonūs. Jūs netgi nesusimąstote, kad demonstruojate būtent tokį požiūrį. Pats pavojingiausias ženklas – kai apskritai nerodoma jokių ženklų. Jeigu vyras ir žmona arba partneriai demonstruoja visišką abejingumą viens kitam, vadinasi, jų emocijos atsidūrė nesusikertančiose plokštumose ir vargu ar pavyks išspręsti iškilusią problemą.

Jeigu norite išnarplioti ginčą, visais savo judesiais privalote išreikšti vieną mintį: „Aš tave myliu, suprantu ir įsiklausau.“ Iš pradžių nepakenktų kelis kartus giliai įkvėpti ir draugiškai nusiteikti. Jeigu vyras nedėmesingas jūsų argumentams, paimkite jį už rankos ir palaukite, kol jis pažvelgs jums į akis. Tai ypač svarbu, jeigu žmonės nori surasti kompromisą. Pasakyti „susitarėme“, nežiūrint į akis, vadinasi, pasakyti netiesą.

Ir dar. Jeigu partneris pradeda „kaisti“, nėra geresnės priemonės, kaip švelniai paimti jo ranką, pažvelgti į akis ir pasakyti: „Aš taip norėčiau, kad mes nesipyktume.“ Nereikėtų neįvertinti galingos tokio gesto galios. Daugelis vyrų elgiasi agresyviai, kai yra neramūs, tad jūsų raminamas gestas leistų suprasti, kad jums taip pat nesinori nesantaikos, kaip ir jam.

Sėdite prie stalo

Šeima – vyras, žmona ir dvejetas vaikų – vakarieniauja. Suaugusieji susižvalgo, šypsosi, maloniai kilsteli antakius – visa tai laimingos meilės mirksniai. Ir svečiuose, už didelio stalo ši porelė kartkartėmis persimes meiliais žvilgsniais. Tarp porų, praradusių tarpusavio supratimą, tai tikrai nevyksta.

Greičiausiai scenarijus būtų toks: žmona tik pradeda valgyti karštąjį patiekalą, o vyras jau siurbčioja arbatą… Svarbi ir vieta, kuri už stalo skiriama vaikui. Jis turėtų sėdėti taip, kad abu tėvai matytų ir jį, ir vienas kitą.

Žiūrite televizorių arba skaitote

Mylimieji netgi sėdėdami skirtinguose sofos kampuose su knygomis rankose gali bendrauti, vis pažvelgdami vienas į kitą ir retsykiais pasikeisdami replikomis. Kaip veidrodyje, vieno poza pakartoja kito pozą. Vyksta savotiškas pasikeitimas signalais, turinčiais vieną ir tą pačią prasmę: „Žinau, kad tu esi greta, ir myliu tave.“

Kai meilė visiškai priblėsusi, poros nesieja signalai be žodžių. Tada kiekvienas žvelgia į savo pusę, o kai rodoma reklama, kažkuris būtinai išeina iš kambario, griebia telefono ragelį arba atsiverčia žurnalą.

Jūs mylitės

Psichologai nepavargsta tvirtinti, kad bet kokioje situacijoje dviem žmonėms bendraujant, net ir mylintis, labai svarbu matyti partnerio akis. Jeigu žvilgsnių kontakto nėra, joks kūniškas palytėjimas nesukurs tikro artumo jausmo. Visi judesiai, glamonės ir prisilietimai byloja viena: „Man gera su tavimi, kokia palaima atsidurti tavo glėby.“

Na, ir pats Dievas liepė naudotis kūno kalba, kad būtų leidžiama suprasti, kas tau labiau patinka, ir įsiklausyti į tai, ką ta pačia kalba tau sako partneris. O patirtas palaimos akimirkas taip pat atspindi akys…

Kartu žingsniuojate gatve

Pastebėta, jog mylintys žmonės daugiausia eina koja į koją. Jeigu jūsų palydovas jus visada aplenkia keletu žingsnių, byloja jei ne apie priešiškumą, tai bent jau apie nenorą bendrauti. Tą patį galima pasakyti apie staigius posūkius arba apie gatvės perėjimą, neperspėjus greta einančio žmogaus – poros emocijos jau plevena skirtingose erdvėse. Tokie judesiai – akivaizdus patvirtinimas: „Aš žengsiu savo keliu, o tu – savo.“ Tikriausiai tas pats vyksta ir jų gyvenime.

Susikibus už rankų lengviau žengti koja į koją. Ir net kai reikia vestis porą vaikų, tai visai nesunku: jūs viduryje, o atžalos įsikibę į rankas šalia.

Views All Time
Views All Time
7011
Views Today
Views Today
1
0 0