Ko gero, viskas prasideda nuo to, kad žmogui įskiepytas noras ieškoti kito žmogaus, nesijausti vienišu. Kurį laiką pabuvęs vienas (ir besijausdamas vienišas) žmogus paprastai apsigauna ir gerai savijautai nuteikiantį jausmą pirmam pasitaikiusiam žmogui pradeda laikyti įsimylėjimu. Tai pirmoji meilės pakopa – susižavėjimas. Teigiama, kad jei neperauga į kitą meilės formą, šis jausmas paprastai praeina po savaitės, mėnesio.

Kodėl atsiranda susižavėjimas kitu žmogumi arba kaip pasirenkamas asmuo, iš kurio norima gauti tą atsaką? Gali būti keletas variantų:

  • jis tiesiog jaudina seksualiai;
  • jis tiesiog atsiranda „vietoje ir laiku“, kai ieškantis atsako asmuo jaučiasi vienišas;
  • jis panašus į tėvą (jei atsako ieško mergina), motiną (jei atsako ieško vaikinas);
  • jis turi tokią savybę, kurios ieškančiam atsako trūksta (pvz., pasitikėjimas savimi);
  • jis mato kitame asmenyje globėją (jei nori būti globojamas) arba globotinį (jei nori būti globėju)

Ką sako psichologai. Psichologai priėjo išvadą, jog meilės jausmą patiria tik kas trečias žmogus, o likusieji meilės sąvoką tapatina su aistra, prisirišimu, pagarba, rūpinimusi. Psichologai meilę skiria į dvi rūšis – tikrąją meilę ir egoistinę meilę. Tikroji ir gryniausia meilės forma neturi nė lašelio egoizmo. Galima sakyti, kad tu iš tikrųjų myli žmogų tada, kai nereikalauji iš jo atsako, ir negriauni jam gyvenimo, jei jis pasirinko ne tave. Tikroji meilė reiškiasi tik tuo, kad nori matyti kitą žmogų laimingą. Tačiau bet kuris psichologas pasakys, kad taip mylint – labai paprasta pavirsti skudurėliu po mylimo žmogaus kojomis. O skudurėlis kasdien vis labiau nušiūra ir atsibosta. Nepaisant visko, tokia meile mylėti sugeba tik visiškos išimtys – juos po mirties būtų galima paskelbti šventaisiais. Daug dažniau sutinkama egoistinė meilė. Žmogus mano, kad myli kitą žmogų, tačiau iš tiesų tik nori, kad tas asmuo jį mylėtų. Visas jo švelnumas, elgesys nukreiptas tik į tai, kad gautų iš kito asmens atsaką.

Filosofai įvairiais laikais taip pat skyrė daug meilės formų, bet pagrindinės – dvasinė meilė ir erotinė meilė. Anot jų, tik dvasinė (graikų dar vadinama broliška) meilė artima tikrajai ir grynajai meilės formai. Tačiau tokia meilė neretai yra tik dvasinė, atsieta nuo geismo.

Apie neištikimybę arba kitą meilės pusę. Yra du žmonių tipai: vieni už seksualinę neištikimybę be jokių kompromisų palieka savo antrąją pusę, o kiti to nelaiko tikros meilės neištikimybe, nes tai esą visai skirtingas dalykas. Ar galima visą laiką dvasiškai mylėti vieną žmogų, o tuo pačiu metu keletą atskirų žmonių mylėti seksualiai? Beveik kiekvienas psichologas vienareikšmiškai pasakys, kad ne. Tai tik pasiteisinimas nenorint sugriauti santykių, nes iš tikrųjų tokia neištikimybė yra žmogaus silpnos valios padarinys. Galima kuo puikiausiai mylėti ir dvasine, ir erotine meile vieną žmogų, o nesiblaškyti dėl kiekvieno mirktelėjimo, trumpesnio sijono ar komplimento.

Vyrai ir moterys. Gyvenimo patvirtinta tiesa – moterys ant pirmojo meilės laiptelio užlipa greičiau, t. y. susižavi greičiau nei vyrai. Dažniausiai – daug greičiau. Tačiau vyrai sunkiau išgyvena išsiskyrimą, net jeigu to ir neparodo. Simone De Beauvoir rašė: „Vyrui meilė – malonus užsiėmimas. Moteriai meilė – gyvenimas“. Vyrui gal iš tiesų ir užtenka, kad moteris jį jaudintų fiziškai ir būtų jam meili. Jis su malonumu nuo jos užsidarys ir dirbs savo darbus, įniks į savo pomėgį. O moteris nori nuolat jausti vyro dėmesį. Nori, kad jis žavėtųsi kiekviena jos savybe, dalyvautų kiekviename jos žingsnyje, nuolat jai sakytų komplimentus ir visą laiką būti jo „horizonte“. Šia prasme meilės jai reikia daugiau. Kai vyras daugiau meilės skiria savo darbui nei moteriai, moteris arba pradeda dairytis į kitus vyrus, arba įninka žiūrėti meilės muilo dramas, kurių veikėjai vyrai – be galo dėmesingi ir meilūs. Patarimas moterims: mažiau žiūrėkite meksikietiškų serialų arba tiesiog išmokite atskirti realybę nuo pasakos – atkreipkite dėmesį, kad apskritai „muilo“ operų kasdienybėje dažniausiai trūksta logikos – dauguma serialo veikėjų niekur nedirba, tačiau gyvena prabangiuose namuose, moterys gulasi ir keliasi su tobulu makiažu ir visą dieną praleidžia namuose su vakarinėmis suknelėmis…

„Aš tave myliu“ moteris sako tada, kai:

  • pati tvirtai tiki, kad tikrai jį myli;
  • pati nori išgirsti tą patį;
  • yra erotiškai susijaudinusi;
  • myli ne patį vyrą, o jo veiksmus – dovanas, elgesį, dėmesį;
  • yra vieniša ir jausmą pirmam pasitaikiusiam ir parodžiusiam dėmesį vyrui ji vadina „meile“;
  • yra neištikima ir to gailisi;
  • pati nori tuo save įtikinti, nes nėra tuo tikra.

„Aš tave myliu“ vyras sako tada, kai:

  • moteris nuolat ir įkyriai to klausia;
  • yra geros nuotaikos, nes jo krepšinio ar futbolo komanda laimėjo varžybas;
  • yra priverčiamas tai pasakyti santuokų rūmuose.

Daugelis tikriausiai prieštarautų – nesąmonė, juk myli ir vyrai! Tai, žinoma, tiesa. Tačiau mylintis vyras savo jausmus išreiškia ne žodžiais, o veiksmais. Tokią prigimtį jiems davė gamta. O moterys juk sutinka būti net apgaudinėjamos, kad nuolat girdėtų stebuklingąjį „myliu“. Psichologai pataria „nesišvaistyti“ žodžiu „myliu“ be reikalo, nes tada ne tik pats žodis, bet ir pats jausmas tampa „nuvalkiotas“, juolab tuo atveju, jeigu žmogus nėra isitikinęs savo jausmais. Partneriai tada ne tik nebevertina šio žodžio tikrosios prasmės, bet ir paties jausmo. Tikra tiesa, kad kuo lengviau pasiekiamas tikslas, tuo mažiau jis siekiamas. Vietoj žodžio „myliu“ galima sakyti „tu man patinki“, „tu artimas mano širdžiai“, „man gera su tavimi“, „manau, tinkame vienas kitam“ ir pan.

Iš pirmo žvilgsnio ar iš antro? Apie meilę iš pirmo žvilgsnio egzistuoja dvejopa nuomonė. Vieni teigia: „Meilė iš pirmo žvilgsnio egzistuoti išvis negali – meilė ateina artimiau pažinus žmogų, su juo bendraujant, o ne iškart, vos pamačius, kai tegali vertinti išorę“. Kiti tvirtina, kad „vos pamatę žmogų pirmą kartą, gali iškart pasakyti, ar galėtų nugyventi su juo visą gyvenimą“. Tačiau dažnai atsitinka ir taip, kad meilė neateina net ir ilgą laiką pabendravus.. Finansininkas Edvinas pasakoja: „Aš įsimylėjęs, ir net labai, tik, deja, ji manęs nemyli.. Bendraujam jau pusę metų – norėjau, tikėjausi ir vis dar neprarandu vilties – o gal pamils, gal tapsiu jos gyvenimo dalimi.. Bet jei per tokį laiką neatėjo tas meilės jausmas, manau ir toliau liksiu vienišas pesimistas..“. Tačiau IT projektų vadovė Laura džiaugiasi, kad jai pavyko patinkantį vaikiną suvilioti „iš antro žvilgsnio“: „Du metus Tomas į mane žiūrėjo tik kaip į bendrakursę, o aš jį buvau aklai įsimylėjusi – tačiau savo dėmesiu ir bendravimu sugebėjau jį prisipratinti ir pažvelgti į mane kitaip“.

Psichologai dažniausiai pataria pirmiausiai susidraugauti su būsimo partnerio dvasia, kitaip tariant – vidumi ir pagrindinėmis charakterio savybėmis, pažinti jo požiūrį į pasaulį, vertybes. Tik po to reikėtų pereiti prie geismo, tokiu būdu sujungiant šias meilės rūšis. Jei santykiai prasideda nuo erotinės meilės, paprastai manoma, kad jie ties tuo ir sustos. Deja, neretai dvasinė meilė neperauga į erotinę. Vyras ir moteris gali ir visą gyvenimą nugyventi kaip brolis ir sesuo, nesuvokę, kas yra tikras geismas, kai mylėjimasis jiems bus vien pareiga arba tik būdas susilaukt vaikų.

Meilė, susižavėjimas ar.. pripratimas? Kiekvienas sprendžia individualiai. Dažniausiai esamą jausmą lyginame su ankstesniais. O lyginti paprasta – dažniausiai jausmo stiprumas keičiasi palaipsniui. Iš pradžių simpatizuojame, vėliau žavimės, pakilę dar aukščiau – sakome, kad mylime. Veikiausiai taip yra todėl, kad norint pereiti į aukštesnį lygmenį reikia patirti ankstesnįjį, įgyti brandos.

Psichologai teigia, kad meilės pakopos – tai paprasčiausia matematika. Elementariausia aritmetika byloja, kad įveikdami iš pradžių lengvas užduotis, po to vis sunkesnes, kylame vis aukščiau. Bet visi puikiai supranta – aukštosios matematikos užduočių net nesuvoktume, neišmokę pagrindų – to, ką mokėmės dar pradinėje mokykloje.

Vadybininkė Aistė pasakoja apie savo „dvejopą“ ir gana prieštaringą meilės jausmą: „Jei kas manęs paklaustų, ar kada mylėjau ir kaip jaučiausi mylėdama, tai galiu atsakyti, jog mylėjau du kartus, nors gal tiksliau tai įvardinčiau kaip emocijų audrą. Su pirmąją savo „meile“ praleidau keturis metus, mane valdė didžiulė aistra, noras kuo daugiau laiko praleisti su tuo žmogumi, mėgautis meilės naktimis, potyriais, tačiau kai po kurio laiko susimąsčiau ir supratau, jog nors ir gyvenam kartu, tačiau nieko bendro tarp mūsų nėra, vien tik aistra, kurios jau buvo per akis. Tad be jokių nuoskaudų, ilgesio palikau tą žmogų, tačiau draugišką bendravimą palaikome iki šiol. Šiuo metu gyvenu su kitu žmogumi, su kuriuo jaučiuosi saugiai, stabiliai. Man patinka juo rūpintis ir mėgautis, kai jis rūpinasi manimi, kartu leisti laiką, dalintis mintimis, patirtimi. Bijau sakyti, kad myliu tą žmogų, bet galiu pasakyti, jog su juo jaučiuosi labai gerai, ramiai, man didžiulė palaima yra leisti kartu laisvalaikį, laukti jo grįžtančio iš darbo, po sunkios darbo savaitės prisiglausti ir užmigti jo glėbyje. Tad manau, jog mes vis keičiamės, bręstame, didėja mūsų poreikiai, norai ir kai šalia mūsų atsiranda žmogus, kuris sugeba suteikti tai, ko mums tuo metu reikia labiausiai, tai ir yra savotiška emocinė būsena, kurią mes  įvardijame „meile“.

„Vaistai“ nuo nelaimingos meilės. Po išsiskyrimų kiekvienas nelaimingos meilės žaizdas gydosi savaip. Deja, dažniausiai tai būna netinkami „vaistai“, pasirinkti neapgalvotai ir tiesiog stengiantis pasislėpti nuo realybės. Agnė pasakoja: „Išsiskyrusi su Dariumi, puoliau į glėbį pirmam pasitaikiusiam vaikinui, apgaubusiam mane dėmesiu ir suteikusiam šilumos; be abejo, po to labai gailėjausi, nes skausmas dar padvigubėjo, o be viso to likimas sužaidė taip, kas paaiškėjo, jog mano „pats naujausias draugas“ yra Dariaus kolega“. Anonsas.lt pataria: geriausias vaistas nuo nelaimingos meilės – intensyvi veikla. Bet kokia. Tačiau labai intensyvi. Tai gali būti:

  • Intensyvios sporto treniruotės;
  • Maksimalus savęs išnaudojimas darbe;
  • Savanoriški viršvalandžiai;
  • Pedantiškas namų tvarkymas;
  • Naujos veiklos atradimas.

Patys blogiausi gydymosi „metodai“:

  • Skambinimas visom draugėm iš eilės ir guodimasis bei verkšlenimas;
  • Susitikimėjimas su bet kuo;
  • Baladžių (a la „Back street boys“, Enrique Iglesias ar Tina Turner) klausymasis su repeat režimu;
  • Nuotraukų, kuriose esate kartu laimingi, peržiūrėjimas ir analizė;
  • Prisiminimų tyrinėjimas;
  • Savęs gailėjimasis ir kaltinimas.

Gryniausią meilės formą aprašė Fromas: „Mylėti – vadinasi, nebijoti likti be garantijų, atiduoti save kitam tikint, kad nuo tos meilės suliepsnos meile ir mylimas žmogus“. Ir vis dėlto tikriausiai nepavyktų rasti dviejų vienodų jausmų ir vienodai mylinčių ar besižavinčių žmonių… Susižavėjimas ir meilė, ko gero, yra du neatskiriami jausmai – ir nereikia ieškoti kažkokių ribų ar skirtumų.. Reikia tiesiog mylėti, o mylint žavėtis tuo, ką myli.

Tikrasis meilės jausmas – tai galimybė kiekvienam, bet jokiu būdu ne taisyklė ar vilties gaudymas. Tikėkite, kad geri jausmai grįžta atgal su kaupu. Todėl mylėkite ir būsite mylimi.

Views All Time
Views All Time
3137
Views Today
Views Today
1
0 0