Penktadienis. Vakaras. Tylūs namai. Girdėti tik erzinantys garsai, skleidžiami už mano tvirtovės aukštų sienų, ir nepageidaujamai slenkantys į vidų pro pravertą langą.

Dievinu filmus. Būdama viena nepraleidžiu progos pasižiūrėti kokį filmą, kurio esmė pasakyta keliomis frazėmis: “romantinė komedija” ar “drama”. Nepraleidžiu progos paspoksoti į sukurtą meilės istoriją, kupiną netikėtumų, jausmų, romantikos, kuri dažnai randa savo atitikmenį realiame gyvenime. Ir nereikia sakyti, kad tai, kas rodoma tokiuose filmuose, yra tikras melas. Tai filmai, juose atskleistos istorijos, yra dalis mums nežinomų, nepažįstamų žmonių gyvenimo istorijų. Jos ne visada baigiasi tik gerai. Kartais lemta nesulaukti gražios pabaigos ”ir visi laimingai gyveno”…

Bet aš ne apie tai, kad verta tokius filmus žiūrėti, nors mano žiūrėtas filmas turi įdomią ir gilią potekstę (tikriausiai suprantamą ir dominančią tik moteris, nes šio filmo (”Seksas ir miestas”) vaikinai tikriausiai nežiūrėtų). Tačiau aš ir ne apie meilę, o apie tai, kaip galima ją išreikšti ir parodyti. Tai meilės laiškai.

Neįsivaizduoju ar šiais laikais moterys, merginos gauna mylimojo ranka rašytus meilės laiškus. Tikriausiai jei ir rašomi kokie nors tokio pobūdžio laiškai, tai rašomi elektroniniu paštu ar dar kaip nors. Arba iš viso niekas nerašo, nes galbūt tai yra pamiršta arba ”atgyventa”. O juk tai taip romantiška, taip tyra ir nuoširdu. Aš su mielu noru atgaivinčiau meilės laiškų rašymą.

Tačiau, manau, meilės laiškų autoriais neprivalo būti tik vyrai ar vaikinai. Juos puikiausiai gali rašyti ir merginos. Ir tikiu, kad rašo. Neteigiu, kad merginos turi gilesnį ir brandesnį ”romantikos geną”, tačiau joms dažnai būna lengviau reikšti mintis, ypač susijusias su romantiškais jausmais.

Iš tiesų, galiu prisipažinti, jog meilės laiško nesu niekada gavusi. Tačiau esu pati jį rašiusi savo mylimajam. Tai buvo prieš dvejus metus. Ir visgi parašyti meilės laišką nebuvo jau taip itin lengva, kaip tai gali pasirodyti. Atrodo, jog širdis buvo (ir yra) kupina pačių gražiausių jausmų, kurie tiesiog veržėsi per kraštus, bet rasti žodžių, kuriuos norėjau sudėti į meilės laišką ilgai neradau. Net ”pa google’inau”, kad geriau įsijausčiau. Na, aišku radau šimtus kopijų to paties meilės laiško, kuris apkeliavo neaišku kiek žmonių. Bet  tai mane beveik įtikino, kad meilės laiškus žmonės rašo. Tik matyt ne visada jie pasiekia adresatą. Bet pasakiau sau, kad man pagalbos ir svetimų jausmų nereikia – išreikšti meilę, kurią jaučiu, sugebu pati. Juk nėra vienos ir būtinai teisingos meilės laiško formos, kur reikėtų įrašyti tik vardus ir pavardes ar kreipinius. Meilės kalba visų skirtinga ir tuo pačiu vienoda. Po tokių mano pamąstymų, ir pirmas, ir antras popieriaus lapas  prisipildė meilės žodžių. Na, žinoma, viską dar kartą perrašiau, kad būtų gražu, švaru ir be pribraukymų 🙂 Ir žinoma, pakvėpinau laiškutį savo kvepalais (mačiau kaip filmuose taip darydavo, maniau, suveiks stipriau ir galingiau kartu su mano meile 🙂 ). Pati laiškui sumeistravau vokelį, įdėjau į jį laišką ir viską padariau taip, kad atrodytų kaip tikras laiškas, tik be atgalinio adreso. Viską apžiūrėjau, dar kartą patikrinau, kad laiškas voko viduje, ir įmečiau ji į mylimojo pašto dėžutę. O toliau viskas klostėsi puikiai. Nustebinau mylimą žmogų, nes dėl švytinčių, žibančių akių tai buvo verta daryti..

Views All Time
Views All Time
16479
Views Today
Views Today
1
0 0