Mano širdyje tiek daug minčių, kurias trokštu išsakyti, bet nerandu tinkamų žodžių…Na, bet rašysiu kaip gausis, nes tiesiog noriu tau išlieti savo širdį, trokštu, kad tu suprastum, nors nežinau ar tavo mėlynos akys (ek, tos tavo mėlynos akutės… Jos man švietė visą laiką) skaitys tai, ką rašau. Tik širdis gali išsakyti mano tą neapsakomą skausmą. Suprantu, kad daugiau nebebus to, kas buvo.. Daugiau niekas manęs nelauks… Niekada daugiau man nepasakysi „Myliu Tave, Saulyte“, niekada neapkabinsi, niekada jau nepabučiuosi… Tik Tu taip mane bučiavai, taip švelniai, taip nuostabiai…

Taip, Tu teisus manydamas, kad negaliu suprasti, ką Tu jauti, kaip tu esi įskaudintas, bet patikėk manim, visa savo esybe, kiekviena kūno ląstele noriu ištrinti tą dieną, kai tave išdaviau ir įskaudinau… Net neišsivaizduoji, kaip trokštu atsukti laiką atgal, skamba kvailai, ane? Bet juk tokia yra meilė.Bet juk tikra meilė nemiršta, ji ištveria ne kiekvieną smūgį, bet ir toliau gyvena, egzistuoja… Nesakau, kad privalai man atleisti. Net nesitikiu to…

Net nežinau, kodėl rašau… Gal tam, kad raminčiau save, jog padariau dėl tavęs viską. Milijonai žmonių dabar iš mirties patalo vaduojasi, kovoja dėl gyvybės, o aš… O aš kovoju dėl meilės, nes gyvenimas be jos nėra tikras. Atrodo, kad siela atsiskiria nuo kūno ir jį palieka… Žinai, nesiteisinsiu sakydama: „Juk mes žmonės ir visi klystam“… Bet geriau va ką pasakysiu, kad beprotiškai tave myliu!!! Netiki? Nežinau kaip tau įrodyti, nes mano gyvenimas nebeturi prasmės. Tiesiog kasdien keliuosi, einu į mokyklą, valgau, miegu ir kvėpuoju, ir  šis ratas vis sukasi ir sukasi…Vis tas pats. Ir jame nieko išskirtinio, nieko tokio, dėl ko būtų verta gyventi.

Aš negaliu be tavęs, prašau suprask tai. Tu visada buvai, esi ir būsi mano gyvenimo žvaigždutė, dėl kurios verta džiaugtis, kad Dievas suteikė progą gyventi. Kas nakt aš pabundu iš miego, nes sapnuoju tave, laukiu tavo sms… Sapnuoju tas akutes, kurios švietė tik man, tą šilumą, kuri šildė tik mane, tą veiduką, tas tavo rankutes… Neatleisu sau niekada už tai, kad praradau tave. Nepatikėsi, bet niekada nebūčiau pagalvojus, kad mano gyvenime bus kažkas tokio, dėl ko aš taip kankinsiuosi, pergyvensiu, verksiu, kentėsiu… Bet kaip matau smarkiai klydau…

Dėl tavęs galiu padaryti viską. Galiu atsidarti langą ir rėkti: Myliu tave, Kostai!!! Galiu šaukti, kol prarasiu balsą, kol nebegalėsiu prakalbėti… Ar tada manim patikėsi? Tiesiog, prašau, maldauju, pasakyk, kaip man tave susigražinti? Prašau, grįžk pas mane… Prašau, būkim kartu…  Prašau prisimink drauge praleistas akimirkas… Tą mano šypsena, kuri tau taip patiko, tą mano juoką… Ir… Atsiprašau už viską… Myliu Tave….

Atsiuntė: Viktorija

Views All Time
Views All Time
8218
Views Today
Views Today
1
0 0