Naktis... Tyla... Siela įsiklauso... gyvenu dėl Tavęs... mano širdis tik Tau priklauso... kasdien matyt Tave, to užtektų man... dėl Tavęs iškeisčiau rojų... ir keliaučiau pragaran... Naktis... Tyla... Siela įsiklauso... gyvenu dėl Tavęs... mano širdis tik Tau priklauso... kasdien matyt Tave, to užtektų man... dėl Tavęs iškeisčiau rojų... ir keliaučiau pragaran... mano mintys sustojo vos tave aš pamačiau... neiškarto bet iš lėto... vis vien aš supratau, kad Tu tas žmogus... kuris sušildys mano širdį... kuris supras mane net negirdint... nes turi tai ko neturi...
Laiškas, kuris niekada nebus išsiųstas... Nors šis laiškas niekada nepasieks tavo rankų, bet juo noriu pasakyti visus žodžius skirtus tau, parodyti meilę, ilgesį. Noriu baltame lape parašyti apie jausmus, kurie niekada nesulauks atsako, apie svajones, kurios niekada neišsipildys. Norėčiau surėkti visam pasauliui, kaip tave myliu, koks esi man brangus. Tačiau žinau, kad niekas nuo to nepasikeis, todėl turbūt ir laikau savy tuos žodžius, kurie kartais atrodo gali sudeginti mane. Vakaras, kai buvome drauge, buvo pats gražiausias mano gyvenime. Šalia tavęs jaučiausi tokia saugi,...
Ar kada nors pagalvojai, kas yra skaudžiausia? Pasakyti kažką ir po to gailėtis? Arba nieko nepasakyti ir gailėtis? Sunkiausia yra pasakyti tuos dalykus, kurie yra svarbiausi, kurie vis dar jaudina širdį, o jiems pasipriešinti nebegali - gal todėl ir rašau šį atsakymą... Kai mes buvom pora bijojau tavęs netekti, mano širdis pati nusprendė ko jai reikia, o ko ne. Savo širdžiai neįsakysi ką jai daryti, nes ji daro tai pati savaime, kai to mažiausiai tikiesi arba netgi kai to nenori... Ar žinai, kad...
Kartais savo širdyje tikrai jaučiu ledą, ir akyse stovi ledkalnis panašus į tą, kuris pribaigė galingąjį Titaniką. Ir ta šalta situacija tikrai nėra malonesnė nei tos, kai drebu iš meilės be atsako... Dabar aš drebu iš meilės tau, Tomai, tu man paslaptis, o gal uždraus tas vaisius. Nežinau, kas man tave uždraudė: draugė- ne, ne ji sprendžia mano širdies reikalus, atstumas, irgi ne juk jis ne kliūtis, jis menkas trukdis, kurį galima aplenkti. Tai, kas man tave uždraudė, ko gero tai, kad aš...
Kodėl meilė tokia kančia. Atrodo, kad meilė - tai laimė, bet kas būna kai vienas myli, o kitas nieko nejaučia? Taip atsitiko ir man. Aš tave myliu, o tu nieko nejauti. Aš nebegaliu, nebenoriu gyventi, nes nors kaip bebandyčiau tave pamiršti, tu vis grįžti sapnuose, aš kenčiu, o tu net negali paguost, kad galėčiau, bent kartais tave pamiršti, taip aš žinau, jaučiu kaip vis labiau nebenoriu gyventi, taip aš taip ir jaučiuosi kaip ant bedugnės krašto... O kaip norėčiau būti tavo glėbyje, jausti...
Atsimeni tą vakarą kai buvome kartu? Aš atėjau tik pasisvečiuoti, bet viskas baigėsi kur kas romantiškiau. Buvome vieni - tik aš ir tu. Uždegei žvakes, grojo tokia maloni muzika... Buvo taip gražu... Laikei mano ranką savojoj. Susėdę abu skaičiavom žvaigždes, tu buvai toks švelnus... Padovanojai man švelnų bučinį... Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai... Tavo glėbyje jaučiausi tokia saugi, buvo taip šilta ir gera. Net nepajutau kaip abu likome nuogi. Pridėjau savo ranką tau prie krūtinės ir pajutau kaip smarkiai plaka tavo širdis. Tavo akyse...
Vieną dieną, kai buvau viena, aš daug ką mąsčiau. Sėdėdama tarp keturių sienų ir mieste, kuriame nėra tavęs. Jis man atrodo toks didelis ir nemielas m. Tada, taip norėjau būti tavo gleby ir svajoti kartu su tavimi. Todėl tokie gyvenimo smūgiai ir likimas priverčia susimąstyti apie gyvenimą ir meilę. Tada pradedi suprasti kas tai yra ir viską labai branginti. Tame dideliame ir svetimame mieste aš jaučiuosi vieniša, nes nėra tavęs šalia. Dažnai galvoju apie tave. Kaip susitiksime? Kaip kalbėsime, kai grįšiu? Ir mano...
Aš visada Tavęs lauksiu. Kaip ir tada, kai laukėm vienas kito... Uždegiau lange šviesą ir stovėjau, veltui bandydama ką nors įžiūrėti. Tai buvo ženklas, kad myliu Tave. Žinojau, kad esi ten. Nemačiau Tavęs, bet žinojau. Visada žinojau. Tą naktį, nuo į sieną mestos cigaretės, pažirusios kibirkštys buvo gražiausia ką iki šiol esu mačius. Tik tada dar nežinojau, kad mūsų meilė taip pažirs ir užges... Aš visada Tavęs lauksiu ir visada Tave mylėsiu. Deja per vėlai tą supratau. Pati sudaužiau mūsų meilę. Pameni, kartą...
Vasara... Ruduo... Žiema... Pavasaris... Ir vėl vasara... Ir taip kasmet keičiasi metų laikai... Keičiasi gamta, o kartu su ja ir žmonės... Tik vieni iš jų to nepastebi, o kiti džiaugiasi tuo kiekvieną dieną... Aš taip pat anksčiau nekreipdavau dėmesio kaip aplink mane keičiasi gamta... Kaip kiekvieną pavasarį sprogsta medžių pumpurai, o rudenį lapai pasipuošia auksine spalva... Ir tik dabar eidama gatve vis dažniau ir dažniau stebiu saulę, medžius, o ne žmones, kurie kaip visuomet šalti ir abejingi... Toks pat šaltas ir abejingas man...
Rašau... Tikriausiai Tau... Ir apie Tave... Žinau, šio laiško Tavo adresu niekada neišsiųsiu, bet kad ir kaip kvaila, kažkur, giliai širdyje, tikiu... kad šie žodžiai Tave pasieks... tikiu, kad nors tada suprasi, kaip man reikėjo Tavęs, ir koks brangus Tu man buvai... Suprasi, kad Tu buvai man daugiau nei paprastas žmogutis... Tikiu... Galbūt... Kada nors... Net nežinau, ką Tau pasakyti... Nors atrodo jog tiek daug žodžių yra širdyje skirtų vienam Tau... Tau...Vieninteliam... Aš net nebežinau, dar pykstu ant Tavęs ar jau nebe... Žinai,...
