Nusprendžiau papasakoti mūsų meilės istoriją. Meilės istoriją pilną meilės, draugystės, supratingumo, užuojautos ir dėmesio… Šis pasakojimas nebus graudi meilės istorija su nelaiminga pabaiga.

Kažkodėl žmonės įpratę pasakoti savąsias meilės istorijas tik tada, kai viskas baigiasi labai graudžiai. O ši istorija dar nesibaigė, ji dar tęsiasi…

Kažkas yra pasakęs, kad meilė gali išsivystyti iš draugystės .Aš tais žodžiais netikėjau, kol to nepajutau savo kailiu…

Viskas prasidėjo nuo to, kai pradėjome eiti į vieną klasę. Kaip dabar jis man pasakoja į mane Modestas atkreipė dėmesį iškart. Kritau jam į akį, po to jis pajuto meilę man. O aš laikiau jį eiliniu savo klasioku, kaip daugelį kitų. Ir vieną dieną atsitiko taip, jog teko apsikeisti telefono numeriais. Nuo to ir prasidėjo mūsų bendravimas, kuris peraugo į stiprią draugystę. Kalbėdavomės sms žinutėmis kiaurą parą. Nuo ryto iki vakaro. Nuo vakaro iki vėlyvos nakties, nors kitą dieną susitikdavome mokykloje. Kartais tiesiog mes du eidavome kur nors į gamtą praleisti vakarą, ar tiesiog nusimaudyti.

Taip, aš jį pamilau. Pamilau kaip draugą, kuris žino visas mano paslaptis, kaip žmogų, kuriam paskambinus, kad ir vidury nakties sulauksiu išklausymo ir paguodos žodžių. Ši mūsų draugystė tęsėsi daugiau nei metus. Per tą laiką tapome labai artimi vienas kitam. Kai jis man pasakė, kad myli mane, man buvo gaila, kad negaliu atsakyti tuo pačiu…

Vieną vakarą man įvyko skaudi nelaimė. Patekau į avariją, kuri nuvedė mane į komą ir pastatė prie mirties slenksčio. Laimei, su visų begaliniu tikėjimu ir Dievo pagalba man pavyko pabėgti nuo mirties ir gyvenimą tęsti toliau… Po tos nelaimės pajutau nenusakomą jausmą Modestui. Maniau, kad tai praeis. Tačiau priešingai, kiekvieną dieną tas jausmas augo, kol nebegalėjau to nuslėpti. Norėjosi ir norisi visam pasauliui šaukti, kaip jį myliu. Pasakiau jam apie savo jausmus ir pradėjome draugauti. Dažnai pagalvoju, o kaip būtų be tos avarijos. Gal būčiau pamilus Modestą, o gal ir ne. Kad ir kaip ten būtų buvę džiaugiuosi, kad viskas susiklostė taip. Nepaisant viso skausmo, nežinomybės, baimės ir laukimo dėkoju Dievui už tai, kad davė man didelę gyvenimo patirtį. Ir už tai, kad turiu Modestą. Žmogų, kurį labai myliu, kuris yra antra mano širdies pusė ir be kurio negaliu gyventi.

Taigi, kaip matot ši istorija pabaigos dar neturi. Dabar teptukai mūsų rankose ir tik nuo mūsų priklauso, kaip branginsime ir puoselėsime atrastą meilę. O aš tikiu, kad ši istorija bus su laiminga pabaiga, kurią papasakosime savo vaikų vaikams.

Atsiuntė: Monika

Views All Time
Views All Time
3396
Views Today
Views Today
1
0 0