Ir po velnių eikit visi tie, kurie manot kitaip. Yra būtent taip. Ir ne kitaip.

Nepradėsiu čia pasakot, kad pasaulis sukasi dėl meilės, kad įsimylėjus Tavo gyvenimas nusidažo visomis vaivorykštės spalvomis. Taip – tai gražūs žodžiai… Bet banalūs… Šito jausmo neišreikši jokiais epitetais ar palyginimais. Tai tik sumenkina viską. Man patiko panelės iš mano mokyklos vieną vasario 13-tąją išsakyta mintis: “Rytoj didžioji banalybių diena”. Geriau ir nepavadinsi… Vargšas šv. Valentinas, kuris net susapnuot negalėjo, kad jo vardu bus pavadinta tokia beprasmė, paviršutiniška šventė. Kai jis buvo gyvas, žmonės meilę suprato daug subtiliau… Taigi, pamirškime tą “širdučių klijavimo” ar “SMS eilėraštukų siuntinėjimo” meilę ir pažiūrėkim šiek tiek įžvalgiau.

ĮSIMYLĖJAU. O KAS TOLIAU?
…arba “Pirmasis meilės požymis – drovumas”

Štai ir paradoksas. Kai įsimyli, regis, lėktum pas tą žmogų ir išsipasakotum viską, kas kirba širdyje. Tačiau iš karto STOP – kažkokia jėga Tavyje verčia dvejoti, verčia sustoti ir laukti nežinia ko. Verčia užsisklęsti ir tylėti. O gal kiek kitaip – neleidžia prakalbėti, nors to ir norisi. Kodėl šitaip? Manyčiau, dėl vienintelės priežasties – kažkokios paslaptingos baimės “susimauti”, baimės padaryti kažką ne taip, kaip, neva, “turėtum padaryti”. Ir įvyksta visiškai priešingai. Nors prieš tai su tuo žmogumi bendravai labai nuoširdžiai, artimai, be kompleksų, dabar pradedi tiesiog nuo jo slėptis, grožėtis juo tik iš šalies, apie tai jam net neužsimenant. Pats save izoliuoji nuo to, prie kurio labiausiai norėtum būti. Argi tai nėra keista?.. O galbūt taip yra ne be pagrindo? Galbūt, jei to nebūtų, tokių “meilių” būtų per daug… Galbūt tai yra natūralus stabdis prieš tą nežmonišką akseleraciją?.. Kas čia žino…

Savaime suprantama, tai dar priklauso nuo kiekvieno žmogaus atskirai. Tarkim, mano simpatija visada apie tai greit sužino, nors realiai jaučiu tą patį atsargumą, tą pačią kvailą baimę. Tačiau tylėt negaliu. Labai užgraužčiau save visiškai tylėdamas. Be to, manau, jog tas žmogelis turi teisę žinoti, nes tai 100% susiję su juo. Daug kas įvertina tokį mano atvirumą, todėl aš manau, kad tai yra pliusas, teigiama savybė.

Visgi protą palikime įjungtą…
…arba “Žmogus turi būti stipresnis negu jo jausmas”

SEKSAS. Skamba madingai, ar ne? O TAIP – visi mes norime būti madingi. Šiuolaikiški ir madingi. O kur dar mūsų jausmai, aistros ir instinktai! Tampame akli tikrosioms vertybėms, kartu tapdami akli ir patys sau… Vietoje to, kad tą nuostabią PASLAPTĮ atskleistume iš lėto, dažnas mūsų skubame, lyg tas vaikas, kuris, gavęs “kinderį”, drasko popierėlį, traiško šokoladą, tikėdamasis atrasti kažką TOKIO. Drasko ir traiško. Pasidžiaugia ir numeta. Numeta ir ieško kito “kinderio”. Žmonės – ne “kinderiai”…

Lyginant su praeito šimtmečio pradžia, visiškai išnyko MEILĖS KULTŪRA. Šiais laikais žmogui aplinka nedaro tokios įtakos, kokią ji darė seniau. Gavęs daugiau “laisvės” žmogus nebesugeba jos suvaldyti ir jai pasiduoda. O jei aplinka jį kiek ir veikia, tai veikia absoliučiai neigiamai: bene viskas skatina primityvų požiūrį į meilę ir draugystę, pernelyg greitą seksualinį artumą ir, be abejo, visas iš to kylančias neigiamas pasekmes… Todėl tai, ką aš pavadinau MEILĖS KULTŪRA, žmogui reikia atrasti pačiam, nors tai nėra lengva… Ir būtent tam mums duotas protas bei laisva valia.

Šnekant apie praktinę viso šio reikalo pusę, viskas yra labai paprasta. Natūralu, kad kuo daugiau žmogų prisileidi, kuo jis tau artimesnis, tuo tu prie jo daugiau prisiriši. Kuo daugiau žmonių prisileidi, tuo daugiau pasąmonėje “ryšių” palieka. Ir po viso to, kokie ryšiai, kokie santykiai bus su tuo TIKRUOJU žmogumi? Kuo daugiau savęs išdalinsi kitiems, tuo mažiau tavęs liks TAM žmogui. Žinote kiek % šeimų Lietuvoje išsiskiria? Skaičiai verčia susimąstyti. Galbūt verta save VISĄ išsaugoti tam, su kuriuo gyvensi didžiausią savo gyvenimo dalį? Nereikės žvalgytis atgal, bus mažiau pavydo, maža neištikimybės tikimybė. Nauda akivaizdi. Seksas yra tik MEILĖS išraiška. Meilė niekada negims iš sekso. Santykiavimas be meilės greičiau atneš priešingus jausmus – neapykantą, priešiškumą, gėdos vienas prieš kitą jausmą.

MEILĖ nelygu ĮSIMYLĖJIMAS

Šioje publikacijoje supyniau dvi sąvokas – MEILĘ ir ĮSIMYLĖJIMĄ. Šie dalykai iš esmės skiriasi. Įsimylėjimas – tai pradinis susižavėjimas, stiprūs jausmai, kylantys ir užvaldantys labai staiga. O meilė yra tai, kas lieka (arba ko nelieka) praėjus tam deginančiam, svajingam įsimylėjimui.

Rašydamas straipsnį pasiskolinau kelias Joshua Harriso, bei Ričardo Pagojaus mintis. Ačiū jiems

Views All Time
Views All Time
3344
Views Today
Views Today
1
0 0