Meilė viską keičia

Meilė viską keičia

Meilė nėra vienintelis mūsų emocinis poreikis. Psichologai pastebėjo, kad tarp pagrindinių žmogaus poreikių yra saugumo, savo vertės ir reikšmingumo jausmas. Meilė susijusi su šiomis reikmėmis.

Jeigu jaučiuosi mylimas sutuoktinio, galiu atsipalai-duoti, nes žinau, kad mylimasis nepadarys nieko blogo. Būdamas su juo esu saugus. Galbūt mane kamuoja dvejonės dėl pasirinktos profesijos, gal kitose gyvenimo srityse turiu priešų, bet su sutuoktiniu jaučiuosi saugus.

Mano vertės jausmą palaiko faktas, kad sutuoktinis mane myli. Juk jeigu jis myli, esu to vertas. Galbūt vaikystėje tėvai neigiamai arba dviprasmiškai atsiliepdavo apie mane, bet sutuoktinis pažįsta ir myli mane suaugusį. Jo meilė kelia mano savigarbą. Poreikis jaustis svarbiam yra toji emocinė jėga, kuri daugeliu atvejų skatina vienokį ar kitokį mūsų elgesį. Varomoji žmogaus gyvenimo jėga yra sėkmės troškimas. Juk norime, kad mūsų gyvenimas būtų kuo nors reikšmingas. Reikšmingumą kiekvienas suprantame savaip ir daug dirbame siekdami tikslo. Jausmas, kad esi mylimas, didina mūsų reikšmingumo pojūtį. Mes mąstome taip: „Jeigu yra žmogus, kuris mane myli, matyt, esu reikšmingas”.

Straipsniai 1 reklama

Žmogus yra reikšmingas, nes stovi pačioje nustatytos pasaulio tvarkos viršūnėje. Aš gebu mąstyti abstrakčiomis sąvokomis, perteikti mintis žodžiais ir daryti sprendimus. Galiu naudotis kitų patirtimi, nors jie gyveno kitame amžiuje ir kitoje kultūroje. Aš išgyvenu artimųjų ir draugų mirtį ir suvokiu, kad yra aukštesnė už materialiąją egzistencijos forma.

Aš esu reikšmingas. Gyvenimas turi prasmę. Jame yra aukštesnis tikslas. Aš noriu tuo tikėti, bet galbūt jaučiuosi nereikšmingas tol, kol kas nors parodo man meilę. Kai mylėdamas sutuoktinis skiria man savo laiką, jėgas ir pastangas, aš patikiu, kad esu svarbus. Jeigu negaučiau meilės, turbūt visą gyvenimą ieškočiau savo reikšmingumo, vertės ir saugumo jausmo. Meilė patenkina šiuos poreikius. Patyręs ją, tampu laisvas realizuoti savo potencialias galimybes. Imu tikėti, kad esu vertas, ir galiu nuveikti kažką dėl kitų, užuot rūpinęsis tik savo poreikiais. Tikra meilė visada išlaisvina.

Jeigu santuokoje nesijaučiame vienas kito mylimi, mūsų skirtumai ima atrodyti didesni, nei yra iš tikrųjų. Pradedame žiūrėti vienas į kitą kaip į tą, kuris atima iš manęs laimę. Kovojame dėl savo reikšmingumo ir vertės, ir santuoka tampa kovos lauku, o ne rojumi.

Meilė neatsako į visus klausimus, bet sukuria saugią aplinką, kur galime ieškoti atsakymų. Supami meilės teikiamo saugumo, sutuoktiniai be paniekos gali kalbėtis apie savo charakterių skirtumus. Tada įmanoma išspręsti konfliktus, dvi skirtingos asmenybės gali mokytis gyventi santarvėje. Taip randame būdus, kaip pažadinti geriausias kito savybes. Tokie yra meilės teikiami privalumai.

Apsisprendimas mylėti sutuoktinį turi milžinišką jėgą. Ją realizuoti padeda pagrindinės sutuoktinio meilės kalbos mokėjimas. Tokia yra meilė, dėl kurios „sukasi šis pasaulis”. Bent jau taip nutiko Džinai ir Normui.

Atvykti pas mane jiems prireikė trijų valandų. Akivaizdu, jog Normas nepageidavo čia būti. Norėdama, kad atvyktų ir jis, Džina pagąsdino jį paliksianti. (Aš nesiūlau naudoti tokio būdo, bet ne visada žmonės tai žino). Jie buvo vedę trisdešimt penkerius metus ir niekada nesikreipė į psichologą.

Pokalbį pradėjo Džina.

– Daktare Čapmanai, – tarė ji, – norėčiau iš pat pradžių pasakyti du dalykus. Pirma, mes neturime jokių finansinių sunkumų. Viename žurnale skaičiau, kad didžiausios problemos santuokoje kyla dėl pinigų stygiaus. Tačiau mes abu dirbame, namo kreditas išmokėtas, už automobilius taip pat nesame skolingi. Taigi šioje srityje jokių problemų. Kitas dalykas: mes nesiginčijame. Iš draugų tenka girdėti, kad jie nuolat kivirčijasi. Mes niekada nebuvome susirieję. Abu esame tos nuomonės, kad ginčytis yra beprasmiška, todėl to ir nedarome.   Problema yra ta, – tęsė ji, – kad nejaučiu meilės iš vyro. Rytais keliamės ir vykstame į darbą, grįžę užsiimame kiekvienas savais reikalais. Vakarieniaujame paprastai kartu, bet nesikalbame. Kol valgome, jis žiūri televizorių. Po to krapštosi rūsyje, snaudžia priešais televizorių, kol pasakau, kad laikas gulti. Taip būna penkias dienas per savaitę. Šeštadienio rytą jis žaidžia golfą, po pietų darbuojasi prie namų, o vakare su draugais išeiname į restoraną. Su jais vyras bendrauja, bet, vos tik sėdame važiuoti namo, visi pokalbiai baigiasi. Grįžęs jis vėl užsnūsta prie televizoriaus, o vėliau gulamės. Sekmadienio rytą einame į bažnyčią, – pabrėžė ji. – Po to pietaujame kur nors su draugais. Kai grįžtame namo, vyras visą popietę pramiega prie televizoriaus. Vakare dažniausiai vėl einame į bažnyčią, grįžtame, užkandame kukurūzų spragėsių ir einame gulti. Taip praslenka mūsų savaitės. Mes tarsi du nuomininkai, gyvenantys tame pačiame name. Toliau taip gyventi negaliu.

Džina pravirko. Padaviau jai servetėlę ir pažvelgiau į Normą. Pirmasis jo komentaras buvo toks: Aš jos nesuprantu.

Po valandėlės jis kalbėjo toliau:

– Padariau visa, ką išmaniau, norėdamas parodyti, kad myliu. Ypač pastaruosius dvejus ar trejus metus, kai ji ėmė labai skųstis. Atrodo, niekas nepadėjo. Kad ir ką daryčiau, ji nepatenkinta ir sako nesijaučianti mylima. Nežinau, ką dar galėčiau padaryti.

Mačiau, kad Normas įpykęs ir nusivylęs.

– Ką darėte, norėdamas parodyti savo meilę žmonai? – pasiteiravau.

– Vienas iš tokių dalykų yra ruošti vakarienę, – pasakė jis, – mat iš darbo aš grįžtu anksčiau. Keturis kartus per savaitę jai grįžus namo vakarienė jau būna paruošta. Kitą vakarą valgome ne namuose. Tris kartus per savaitę po valgio plaunu indus. Kartą per savaitę to nedarau, nes turiu būti susirinkime. Kitus tris vakarus aš toliau plaunu indus. Kadangi jai skauda nugarą, aš siurbiu kilimus. Ji alergiška žiedadulkėms, todėl aš tvarkau aplinką, lankstau sausus skalbinius. Visa tai darau norėdamas parodyti, kad myliu ją, – toliau kalbėjo Normas, – o ji sėdi čia ir kalba jums tą patį, ką ir man jau antrus ar trečius metus, – kad nesijaučia mylima. Ką dar dėl jos padaryti?

Atsisukau į Džiną.

– Daktare Čapmanai, – tarė ji, – visa tai nuostabu. Bet aš norėčiau, kad jis prisėstų šalia manęs ir mes pasikalbėtume. Niekada to nedarome. Nesikalbame vienu du jau trisdešimt metų. Jis plauna indus, siurbia kilimus, pjauna žolę – visada ką nors veikia. Aš noriu, kad jis atsisėstų su manimi ant sofos, pažvelgtų į akis ir mes kalbėtumės apie mus ir savo gyvenimą.

Džina vėl pravirko. Buvo aišku, kad pagrindinė jos meilės kalba yra laiko leidimas kartu. Ašarodama ji prašė dėmesio. Ji norėjo, kad su ja būtų elgiamasi kaip su asmeniu, o ne daiktu. Vyro užimtumas nepatenkino jos emocinių poreikių.

Daugiau pasikalbėjęs su Normu, supratau, kad ir jis nesijaučia mylimas, tik apie tai nekalba. Jis mąstė taip: „Jeigu esi vedęs trisdešimt penkerius metus, neturi neapmokėtų sąskaitų ir ginčų su žmona, – ko dar norėti?” Taip jis ir gyveno.

– Jeigu galėtumėte išsirinkti tobulą žmoną, kokia tai būtų moteris? – paklausiau jo.

Jis patogiai įsitaisė krėsle, ant krūtinės sukryžiavo rankas. Veide nušvito didelė šypsena ir jis ėmė kalbėti:

– Esu apie tai svajojęs. Tobula žmona būtų ta, kuri, grįžusi iš darbo namo, gamintų man vakarienę. Aš galėčiau darbuotis kieme, ji pakviestų mane valgyti. Po to ji suplautų indus. Aš tikriausiai jai padėčiau, bet ši atsakomybė būtų jos. Ji įsiūtų ištrūkusias mano marškinių sagas…

Džina nebeištylėjo:

– Juk sakei, kad tau patinka gaminti valgį!

– Nesu nusistatęs prieš tai, – atsakė Normas, – bet manęs klausė, kaip aš įsivaizduoju idealią žmoną.

Be jokios abejonės, Normo pagrindinė meilės kalba yra paslaugos. Kaip manote, kodėl jis darė tuos darbus dėl Džinos? Todėl, kad tai buvo jo meilės kalba. Jo nuomone, šitaip parodai savo meilę – ką nors dėl žmogaus darai. Problema buvo ta, kad pagrindinė Džinos meilės kalba nebuvo darbų atlikimas. Emocijų atžvilgiu šitai nereiškė jai to, ką būtų reiškę jos vyrui, jeigu ji būtų tai dariusi dėl jo.

Kai Normui galvoje prašviesėjo, pirmiausia jis paklausė štai ko:

– Kodėl niekas man šito nepasakė prieš trisdešimt metų? Užuot dirbęs tuos darbus, būčiau kas vakarą penkiolika minučių sėdėjęs su ja ant sofos.

Jis atsisuko į Džiną ir pasakė:

– Pirmą kartą gyvenime pagaliau supratau, ką tu turi galvoje, sakydama, kad mes nesikalbame. Anksčiau niekaip negalėjau to suprasti. Man atrodė, kad mes kalbamės. Aš visada tavęs paklausdavau, kaip išsimiegojai, ir maniau, jog tai ir yra bendravimas. Dabar supratau: tu nori, kad aš kiekvieną vakarą prisėsčiau šalia, sakykime, penkiolikai minučių, mes žiūrėtume vienas į kitą ir kalbėtumės. Dabar žinau, kodėl tau tai svarbu. Tai – emocinė tavo meilės kalba. Mes pradėsime tai daryti dar šį vakarą. Visą likusį gyvenimą skirsiu po penkiolika minučių ant sofos. Patikėk manim.

Džina atsisuko į Normą ir pasakė:

– Man tai būtų rojus. Aš gaminsiu valgį. Vakarieniauti turėsime vėliau nei įprasta, nes iš darbo aš grįžtu vėliau už tave. Bet aš sutinku ruošti vakarienę. Mielai įsiūsiu tau sagas ir likusį gyvenimą plausiu indus, – kad tik tu jaustumeisi mylimas.

Džina ir Normas išvažiavo namo ir pradėjo mylėti vienas kitą abipuse meilės kalba. Nepraėjo nė du mėnesiai, kai juodu mėgavosi antruoju medaus mėnesiu. Jie paskambino man iš Bahamų salų pasakyti, kokių unikalių pokyčių įvyko jų santuokiniame gyvenime.

Ar gali atgimti emocinė meilė santuokoje? Patikėkite, gali. Reikia išmokti pagrindinę sutuoktinio meilės kalbą ir nuspręsti ja kalbėti.


Iš kn. „Penkios sutuoktinių meilės kalbos”

Views All Time
Views All Time
1798
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

40 − 35 =