„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“(1 Kor 13, 4-8)

Prisiminkime tipinį daugelio šiuolaikinių filmų siužetą. Du filmo personažai intriguojančiomis ar net kiek paslaptingomis aplinkybėmis įsimyli vienas kitą. Jų santykiai yra kupini ne tik romantinių nuotykių, bet ir įvairiausių konfliktų bei netikėtų posūkių. Neretai iškyla pavojus, jog šie santykiai nutruks visam laikui, tačiau meilė bei aistringas potraukis vienas kitam nugali viską.

Siužeto atomazga dažnai būna šių įsimylėjelių vestuvės, nors dažnam filmui neprireikia ir šios „detalės“. Norėtųsi žinoti, kaip toliau sekėsi šiai naujai sukurtai šeimai, tačiau filmo kūrėjų tai dažniausiai nedomina, nebent filmo siužete įvyksta koks nors esminis posūkis – sutuoktinio mirtis arba iširę santykiai, leidžiantys vienam iš filmo herojų įsitraukti į naujus meilės nuotykius. Priežastis – akivaizdi:  šeimyninis gyvenimas atrodo pernelyg paprastas ir nuspėjamas,  nepakankamai sensacingas ar intriguojantis ir todėl jis negali užtikrinti aukštų reitingų tarp žiūrovų.

Deja, panašūs siužetai neretai pasikartoja ir realiame gyvenime. Aistringi dviejų įsimylėjėlių santykiai, kupini susižavėjimo bei jaunatviško idealizmo, rodos, yra viskas, ko šiems žmonėms reikia. Apie tai, kiek ši meilė truks dažnai net nėra susimąstoma – svarbiausia viską patirti dabar ir čia pat. Dažnai žmonės net tuokiasi su mintimi, kad jei santuoka nepavyks, ją bus galima nutraukti. Tačiau ar toks nepakankamas santykių trukmės įvertinimas vėliau netaps pernelyg didele nenusisekusio šeimyninio gyvenimo, sudužusių vilčių ir pažeistų santykių kaina (ypač, jei kalbėsime apie vaikus)? Anot sociologinių tyrimų, šiandien Lietuva yra viena iš pirmaujančių Europos šalių pagal skyrybų skaičių, kuomet beveik pusė santuokų išyra. Sunku pasakyti, kas skatina šiuos skaičius; aišku tik viena – šiuolaikinėje visuomenėje yra vis labiau propaguojamas malonumas, kaip vienas pagrindinių gyvenimo tikslų. Gyvenimas – tarsi niekad nesibaigiantys „linksmieji kalneliai“, niekad nesibaigiantis jausmų atplūdis, kurį galima būtų apibūdinti tokiais (dažnai komerciniais) paraginimais: „Pajusk“, „Patirk malonumą“, „Kartą paragavęs…“ ir panašiai. Mums, vartotojams, tai skamba patraukliai. Juk retas, kuris ryžtųsi reklamuoti savo prekę arba paslaugas pasitelkdamas tokius šūkius kaip „Įsipareigok,“ Lik ištikimas“ ir taip toliau. Kalbant apie santykius šeimoje, ypač nepopuliarus yra žodis „įsipareigojimas“ (jis kur kas labiau vartojamas apibūdinant mūsų veiklą už šeimos ribų). Viename mūsų žiūrėtame filme vaikinas nenori įsipareigoti savo besilaukiančiai merginai ir būsimam vaikui. Į maldavimus ją vesti jis atsako žodžiais: „ Aš nesileisiu patupdomas į narvą.“ Santuokiniai įsipareigojimai šioje scenoje yra prilyginami asmeninės laisvės praradimui, o pažadas „iki mirtis mus išskirs“ tranformuojasi į neišsakytą frazę „kol man bus gerai ir jausiu tau potraukį“. Skamba kiek ciniškai, tačiau netgi vienos knygos pavadinimas kalba apie tai, kad „meilė trunka trejus metus“.

Kartą sekiau savo vyresniajam sūnui pasaką ir paminėjau žodį „meilė“ ir kaip jos visiems reikia. Išklausęs, sūnus atšovė: „Man nereikia meilės.“ Aš labai nustebau, ką gi dabar čia tokio jis pasakys. O jis: „Man nereikia meilės. Man tik reikia mamos, tėčio ir broliuko.“ Iš tiesų šiame sūnaus pasakyme įžvelgiu tam tikrą prasmę: meilė nėra tik abstraktus žodis ar neaiškus jausmas – ji   pasireiškia konkrečiose gyvenimo situacijose.  Kaip krikščionys mes galime suvokti tikrąją meilės esmę, kadangi mes pažįstame Dievą, kuris yra meilė (1 Jn 4, 16 ).  Jis apreiškė mums savo meilę per santykius su Savo tauta bei per Savo Sūnų Jėzų Kristų. Mūsų meilė yra tik šios Dievo meilės atspindys.

Psalmėse  nuolat apdainuojama Dievo „ištikimoji meilė“, kuri yra „amžina“ (Ps 136). Žodis „ištikimoji meilė“ dažniausiai buvo vartojamas, pabrėžiant Dievo ištikimybę Sandorai, kurią jis buvo sudaręs su Savo tauta Senajame Testamente. Nors šiandieninėje visuomenėje žodis „sandora“ atrodo atgyvenęs ir nebeegzistuojantis (dažnas praeivis, jei jo paklaustume, turbūt prisipažintų net negirdėjęs tokio žodžio), mums, krikščionims, jis yra ypač svarbus, nes juo Dievas išreiškė savo meilę ir ištikimybę mums. Ir ne tik tai. Dievas, Savo laisva valia, įsipareigojo mus mylėti iki galo, nepaisant visų mūsų savanaudiškų ir Jam nepatinkančių poelgių. „Jeigu ir tapsime neištikimi, tai jis lieka ištikimas, nes savęs jis negali išsiginti,“ rašo Paulius antrame laiške Timotiejui. Visa tai Dievas jau įrodė atiduodamas už mus tai, ką turėjo brangiausia –  Savo viengimį Sūnų, Kurio pralietas kraujas buvo šios Sandoros kaina (Lk 22,20).

Nors žodis „sandora“ mums yra įprastas kalbant apie mūsų santykius su Dievu, jį taikome kur kas rečiau kalbėdami apie santuokinius ryšius. Tačiau Šventasis Raštas aiškiai įvardija šią svarbią jungtį tarp vyro ir žmonos kaip sandorą. Pranašo Malachijo lūpomis Dievas griežtai įspėja vyrus, lengvabūdiškai paliekančius savo žmonas: „Tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji tavo draugė ir pagal Sandorą tavo žmona… Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai.“ (Mal 2:14-15). Ši ištrauka priverčia skaitytoją santuoką vertinti rimčiau nei tik dviejų priešingos lyties asmenų apsisprendimą liudininkų akivaizdoje gyventi kartu, gimdyti vaikus ir juos užauginti. Įdomu, kad šioje ištraukoje yra minima „jaunystės žmona“. Žmonės, į kuriuos pranašas kreipiasi, regis jaunystėje tikrai mylėjo savo sutuoktines. Tačiau laikui bėgant meilės jausmai virto nuoboduliu, o išorinis grožis nustojo žavėjęs.

Juk, kaip teigiama Patarlių knygoje, „žavumas – apgaulė, o grožis – migla“ (Pat 31,30).

Moksliškai įrodyta, kad santykių pradžioje dažniausiai vyrauja aistra, tačiau jos vaidmuo palaipsniui sumažėja. Intymumas bei įsipareigojimas, priešingai, santykių pradžioje būna gana nestiprūs, tačiau, kai mes geriau pažįstame žmogų, jie gali augti ir gilėti per visą likusį gyvenimą. Tačiau mūsų įsipareigojimas yra nuolat tikrinamas, ypač tokiomis akimirkomis, kai sutuoktinis praranda darbą arba kai įgyja antsvorio, kai šeimos narį kamuoja depresija, kai naktimis tenka slaugyti sergančius vaikus. Tikėtina, kad tokiomis akimirkomis nejausime aistros ar ypatingo  emocinio artumo, tačiau santuokos įžadais pagrįstas įsipareigojimas gali padėti mums išstovėti.

Meilė santuokoje—viso gyvenimo uždavinys. Ji reikalauja daug kantrybės, atlaidumo ir santykių su sutuoktiniu puoselėjimo. Kur kas lengviau irtis pasroviui, ieškant tokių pasiteisinimų kaip, „mes esame per daug skirtingi“, „mūsų charakteriai visiškai nesutampa“, „reikia pagyventi dėl savęs“, „nieko neišeis“ ir t.t., nei tarti, „dar ne viskas prarasta!“ ir atsakingai imtis spręsti savo santuokos problemas. Tikroji meilė – visam gyvenimui ir įsipareigojimas yra neatsiejama jo dalis.

Parašė Romualdas ir Jurgita Babarskai

Views All Time
Views All Time
2521
Views Today
Views Today
1
0 0