Supratau, kad meilė ne vien tik laimė širdyje, o ir neapykanta, ašaros kančia… Būna visko joje… Išdavystės… Apgaulės… Netekties… Ir daug, be galo daug ašarų… būna širdyje taip blogai… atrodo slysta žemė iš po kojų, kad ir kaip nenorėtum gyventi – tenka… Dėl rytojaus, dėl ateities…

Jei galėtum atsukti laiką atgal ir nedaryti to, ką padarei… Įsimylėjai ne tą, kuris tau buvo skirtas… Ir tavo meilė jau nelaiminga… Vis mąstai kodėl… Kodėl taip atsitiko?

Kai ašaros upeliais bėga, o skausmas netelpa širdy, tu nori to, ko jau negali įvykti… Atrodo, tai kas buvo taip gražu, tai buvo tik gražu… prisimenu kas buvo… ir ko daugiau jau nebebus… Rankos dreba, širdis virpa ir visa tai dėl tavęs…

Kažkada be galo tave mylėjau, Donatai, o dabar po šitiek laiko supratau, kad tu nevertas… nevertas, kad liečiau ašaras dėl tavęs, nevertas, kad tave mylėčiau… Tu žaidi kitų žmonių jausmais, galbūt kada nors pajusi kaip su tavim žaidžia, bet jau nieko negalėsi padaryt, nes bus per vėlu…

Atsiuntė: Živilė

Views All Time
Views All Time
1549
Views Today
Views Today
1
0 0