Dabar liko tik ašaros ir į šukes subyrėjusi širdis. Aš į pasaulį negaliu žiūrėti tiesiai, sutikdama gyvenimo kliūtis. Dabar aš į viską žiūriu per skausmo prizmę, kuri iškreipia mane supantį pasaulį. Tai vis per Jį. Kam tada reikėjo sakyti tuos žodžius, kurie man atrodė tarsi plaukiantys iš širdies gelmių, jie mane glostė savo švelnumu, nelyginant mylimo žmogaus švelnių rankų. Jis mane lepino ir mylėjo, kaip greitai visa tai išblėso – o kaip skaudu man prisiminti! Dabar tie žodžiai tokie sentimentalūs ir nereikšmingi. Kam tada reikėjo taip kalbėti, kad nemanei mylėti. Man skaudu, aš nerandu vietos gyvenime, man ankšta, troškina, mažai erdvės. Žemė iš po kojų slysta, galva svaigsta, nežinau kas darosi, gal mirtis jau beldžiasi į duris! Na ir tegul, aš nenoriu mylėti! Ne! Ne! Aš noriu mylėti! Ar Jūs girdite?! – bet man sunku.

Širdis blaškosi nerimsta, ieško laisvės. Sudužusios šukės drasko ją nuo bet kokio krustelėjimo, kurį gali sukelti prisiminimai.

Matau!!!… Akyse aš Tave matau tarsi stovėtum priešais. Tos meilios ir gražios akys, kurios taip meistriškai melavo. Tos lūpos, nuo kurių visą laiką svaigdavau ir virpėdavau. Kuriomis Tu apiberdavai mane karštais bučiniais. Tos švelnios rankos kurios negailėjo glamonių karštomis naktimis. Bet viskas dabar beprasmiška. Gyvenimas dabar nesvarbus ir monotoniškas, liūdnas ir tamsus, tarsi juodžiausia naktis. Beviltiška ko nors dabar tikėtis. Kiekvienas žingsnis vis primena Tave ir neduoda ramybės man gyventi toliau, eiti gyvenimo kryžkeliais ir nedaryti daugia tokių klaidų.

Kam tada sakei – P-A-S-I-L-I-K – kai norėjau išeiti pati, bet tu nenorėjai likti įžeistas, nenorėjai tada TU pasiimti visą skausmą, kurį po to su kaupu man palikai. Juk po to Tu išėjai mane palikęs, neištaręs nė žodžio, nemačiau išeinant nė vieno tavo žvilgtelėjimo į mane, nemačiau Tavo akyse ašarų. Mačiau tik tuštumą Tavo akyse, ko gero Tavo širdyje taip pat buvo tuštuma, nes akys sielos veidrodis. Tu žiūrėjai tiesiai, tarsi bijodamas sutikti mano prašantį pasilikti žvilgsnį, kad nereikėtų grįžti atgal, nes jau pradėjai eiti į priekį.

Tau gerai Tu eini į priekį iškelta galva, o aš… aš… smunku žemyn, gilyn. Bedugnė. Ir vis krentu, krentu… Bandau lipdyti sielos veidrodį, bet šukės nelimpa, reikia meilės, kad jos sueitų į vientisą veidrodį, o jos nėra, jos nebus. Dabar aš turiu daug laiko svarstyti apie savo gyvenimą – praeitį, dabartį ir ateitį. Aš nekenčiu vienatvės, o Tu privertei būtent jai. Atleisk, kad aš Tave mylėjau, bet deja tebemyliu…

Su Meile Amri

Atsiuntė: Irma

Views All Time
Views All Time
1897
Views Today
Views Today
1
0 0