Buvo man tuomet gal 7 ar 8 metai. Nedrąsus mokinukas vardu Justinas gyveno savo svajonių pasaulyje, iš kurio net ir po gerų dešimties metų vis dar negali ištrūkti. Svajonių pasaulyje jis dažnai matydavo merginą vardu Aistė. Matydavo didžiulę pievą, saulę ir meilę. Tačiau tai buvo tik mažytė dalelė pasaulio lyginant su ja.

Kelias į mokyklą buvo toks gražus, o paukščių garsai tokie aiškus ir skaidrūs, kad net ir kurčias žmogus galėjo juos girdėti. Žydras dangus atsispindėjo pavasario pelkėse. Pasaulis švytėjo, nes žinojau, kad pamatysiu ją – mergaitę, kurią myliu.

Vieną saulėtą pavasario dieną, nusprendžiau parodyti savo jausmus ir nupirkau gėlę. Sukaupęs visą savo drasą nešiau, raudoną kaip kraujas rožę siauru provincijos takeliu. Nešiau tiesiai į namus, nes taip širdis liepė. Jos mama atidarė duris ir aš paprašiau ją pakviesti. Įteikiau ir pabėgau… Buvau toks bailiukas, kad pabėgau vos ją pamatęs. Pasakiau myliu ir pabėgau. Man buvo 8.

Mamos dažnai klausinėdavau ar klasiokai gali būti vyras ir žmona. Ar taip būna, mama? Sakė, kad būna. Daug planavau, nors realių santykių tarp mūsų taip niekad ir nebuvo. Užaugom. Tokia buvo mano pirmoji meilė. Mylėjau. Vaikiškai, bet mylėjau. Labai smagu prisiminti. 🙂

Views All Time
Views All Time
2785
Views Today
Views Today
1
0 0