Meilė, susižavejimas, geismas, tokie nuostabūs ir kartu šiurpūs dalykai, traukiantys kaip drugelius į ugnį. Tai pats tiksliausias apibūdinimas. Meilė yra kančia, yra nuostabu ką nors mylėti kankinačia ir žeidžiančia meile. Kaip sunku yra išties mylėti, atiduodant savo sielą ir kūną tam, kurį myli. Meilė skiria valdovus ir vergus. Iš poros kažkas myli labiau, aistringiau, pasiaukojančiau. Meilė niekad nebūna vienoda. Aš nežinau ar myliu, bet žinau, kad manęs nemyli. Galbūt kai aš įtikėsiu savąja meile, kas nors patikės ir manąja. Jei tu girdi žvakės liepsną tamsoje, jei tu matai mano riksmą tyloje, tu mane myli. Aš taip myliu, aš myliu ne kūną, aš myliu sielą, kūno aš geidžiu, kaip geidžia kiekvienas žmogus. Meilė gimdo tik grožį, nesvarbu kokį, proto, dvasios ar kūno. Tik kyla klausimas: ką išties dera mylėti? Ką išties dera vadinti meile? Ar mes patys savęs neapgadinėjame sakydami, kad mylime? Ką mes mylime? Šaltesnes už pragarą ir mėlynesnes už dangų akis? Nuostabią švelnią ir glotnią odą? Dieviškas šypsenos duobutes? Tai meilė ar geismas atsakykite kas nors!!! Kur jūsų, poetai, apdainuotoji meilė slepiasi? Kokioje akmeninėje širdyje jos ieškoti? Nuostabi vienadienė svaja, tarsi drugelis lekianti į aistros liepsną. Tos nuostabios gundančios ir švelniai savo glamone žudančios rankos. Ką jūs čia matote? Meilę? Geismą? Nenumaldomą aistrą? Aš svajoju išbučiuoti kiekvieną tavo kūno milimetrą, aš noriu tave glamonėti, kai tu grosi pianinu kokią nors svaigią, svaigesnę uz vyną melodiją. Aš išeisiu tik tada, kai tu sustosi. Tik nenustok groti, svaigink mane, parodyk man savo nuostabiai šaltas ir nuostabiai mėlynas akis, leisk man pasinerti į begalinę jų gylybę, leisk man paskęsti tavyje. Tu groji mano siela taip, kaip dabar skambini pianinu. Tos nuostabios rankos tuo pat metu skambina mano meile tau ir ją žudo. Meilė nuostabiausia iš kančių, mirtiniausia iš mirčių. Vos tik tavo rankos pakyla nuo pianino, aš išeinu amžiams, nepalikdamas tavo širdyje nė pėdsako. Tu negirdi žvakės liepsnos tamsoje, tu nematai mano riksmo tyloje. Tu šypsaisi savo nuostabiai šaltomis, mėlynomis akimis ir savo švelniomis rankomis sutraiškai mano širdį. Aš noriu, kad tu mane mylėtum arba neapkęstum, o tu šaltai šypsaisi, tu padovanoji man paskutį bučinį. Tu duodi man sparnus ir atimi dangų. Manęs jau nieks nebegali prakeikti, nes mane jau prakeikė pats dangus, mylėk, o ne būk mylimas. Bet tave dangus prakeikė dar baisiau, jis tau vietoj širdies įdėjo akmenį, akmenį, kurio neatšildys nei mano ašaros, nei tūkstančio saulių įniršis, tu kaip gėlė, tavo grožis stelbia viską aplinkui, tačiau ir nieks nebegali augti šalia tavęs, nes tavo širdis bevaisė, kaip gražiomis piktžolėmis užaugusi žemė. Tu esi rugiagėlės akimis ir jos širdimi. Todėl tave myliu, todėl tavęs neapkenčiu. Tu niekad neperskaitysi šio laiško. Jį skaitys kiti, bet jie tave pažins, jie tave pamils ir tada, kai pražils be laiko, pasakos patys sau, aš mylėjau, jie iškeliaus senų seniausiai praeitin, o tu liksi ir toliau viliosi savo nuostabiu grožiu, jaunyste, o labiausiai tomis nuostabiomis akimis, šaltesnėmis už pragarą ir mėlynesnėmis už dangų. Tai mano dovana tau, nors tu ir taip jau viską pasiėmei, aš dar kai ką galiu tau padovanoti, aš tau dovanoju tau savo sielos liepsną tamsoje, aš tau dovanoju savo riksmą tyloje, aš tau dovanoju savo meilę ir neapykantą. Mano dovanos užtektų visam pasauliui pravirkdyti, o tu žvelgi į mane savo šaltesnėmis už pragarą ir mėlynesnėmis už dangų akimis ir šypsaisi……… o aš skęstu tavyje ir toje tuštumoje rėkiu. Aš tave myliu myliu myli myl my m…………… ir mano siela tampa gabalėliu tavęs. Kai kas nors kitas žiūrės į tavo nuostabiai šaltas ir mėlynas akis kitąkart, ten pamatys mano meilę tau. Ir suklys, ir pamanys, kad tai tu myli jį…

Keista taip gyventi, keista svarstyti apie meilę skambant Nirvanai, keista bijoti ir norėti mylėti. Tie švelnūs šiurpuliukai, ta nuostabi kankynė, taip kalba mazochistas trokštąs mylėti, trokštąs būti mylimas. Aš parašiau tau meilės laišką, kurio tu niekad neperskaitysi. Tu niekad nesužinosi ką aš tau jaučiu, nebent pamilsi mane, tai meilės laiškas tau. Nieko nėra švelnesnio ir tauresnio už nuslėptą meilę, tokia meile aš myliu tave, tokia saldžia kančia aš geidžiu tavęs, bet akmuo prabils greičiau, nei aš pasakysiu kad myliu tave, o jei ir prabilsiu, tai tu greičiau pamatysi mano riksmą tyloje, nei išgirsi mano šnabždesį. Tad skaityk, nes tai mano laiškas Tau.

Ta meilės idėja mane tiesiog užbūrė, pakerėjo, suteikė tikslą gyventi ir siekti. Ko siekti? Net pats nežinau, matyt meilės. Atrodo pačio didžiausio turto per žmonijos istoriją. Keista,  keista, keista ir dar kartą keista. Aš nežinau ką reiškia mylėti, net nenutuokiu, tiesiog jaučiu, kad noriu būti kartu visą likusį gyvenimą, visą amžinybę kartu, kaip meistras ir Margarita. Kad man Volandas padovanotų tokia laimę. Bet prieš tai, matyt, turi mylėti, mylėti kad tavo meilė degtų tarsi ugnis ir skleistų šviesą visur aplink, mylėti kaip Salvadoras ir Gala, mylėti ir protą ir beprotybę, viską, o ne kokią nors mažytę savo meilės dalelę. Mylėti reiškia vienodai gėrėtis ir geisti kiekvienos savo meilės ydos ir dorybės, nesvarbu kas tai ar atlasinė oda ar celiulito kamuojami sėdmenys (sutinku, sunkiai įgyvendinama). Tai yra meilė, nenuosaiki, nepripažįstanti kompromisų ir visiškai nekonservatyvi, mylintieji neturi drovėtis vienas kito, jie privalo žinoti, kad viskas juose yra mylima. Na, ar jūs vis dar manote, kad mylite? Ar vis dar tuom tikite? Ką jaučiate jūs, jei aš, nežinantis kas yra meilė, rašau tokius žodžius? meilė yra pati sunkiausia ir įdomiausia iš ligų, beje, yra ir pavojingesnė jos forma-meilė be atsako. Manau, šia forma ir serga jūsų nevykėlis meilės „specialistas“. Tie kankinantys meilės laiškai, kurių mano meilė niekad neišvys. Rašau todėl kad myliu, o gal pradedu mylėti todėl, kad rašau, keistas paradoksas. Jei myli, parašyk man. Papasakok man apie savo meilę, padovanok man savo meilės gabalėlį, padovanok savo meilės gabalėlį tam, kuris niekad nemylėjo ir galbūt niekad nemylės…

Views All Time
Views All Time
9637
Views Today
Views Today
1
0 0