Meilė – tai kažkas Dieviško, kažkas neištiriamo, kažkoks paslaptingas ir trokštamas jausmas. Daugelis žmonių ja net netiki, nes kažkada yra nusivylę ir  praradę viltį ją rasti. Bet juk Meilė būna skirtinga… Galima mylėti mamą, brolį, šunį, tėvynę…. Bet iš visų geidžiamiausių yra meilė savo moteriai – savo gyvenimo draugei.

Mano gyvenime moters paieška vis dar tęsiasi…. ieškau, bet nerandu… kiti pasakys, kad nemoku ieškot ar per daug geros noriu….

Žinoma, visus mano keliamus reikalavimus žmogaus tikriausiai rasti neįmanoma… nes tiesiog jo nėra…

Na nežinau… ieškau tiesiog žmogaus… žmogaus, kuris suvirpintų širdį vos tik jį pamačius…

Mano širdis tiesiog trokšta mylėti ir būti mylima… kas kart vos tik pagalvojus, kaip gera būtų mylėti žmogų, dalintis jausmais, žiūrėti vienas į kita, bučiuotis….. ta širdelė sopulingai suvirpa… ji verkia… nori būti surasta žmogučio, kurio nebūtų įskaudinta ir sudaužyta…

Kiekvienas žmogus yra skirtingas, skirtingų charakterių, išvaizdos, gyvenimo būdo, vertybių, norų…. bet manau vienas dalykas juos vienija, tai – Meilė.

Noras patirti meilę gali būti toks stiprus, kad gali iškrėsti neįtikėtinų dalykų. Noras – tai pagunda… o jos būna įvairios; vienos atneša neapgalvotų skaudžių padarinių, kitos nelaimių ir išgyvenimų… kiti gali būti ir laimingi – tai –  rasti meilę.

Kad atsilaikyti nuo pagundų reikia turėti valią… stiprią valią… kad niekas jos nepalaužtų… tam reikia tvirto charakterio…. Taip, aš turiu valią, ji tiesiog viešpatauja manyje… bet kartais aš ją apgaunu, nes noras patirti kažką ko labai trokštu, netgi rizikuojant laime…. užgožia valią… ir ji pasislepia giliai giliai pasąmonėje….

Taip atsitiko ir man….

Mano „pirmoji meilė“ buvo dar mokyklos laikais. Taip tai ji, ta aukšta, tamsaus gymio, ilgų, tamsių ir nuostabiai kvepiančių plaukų, dailių rankų ir kojų, putlių lūpų ir žydrų kaip dangus akių, būtybė.

Bet deja, juk aš dar mažas, nedrąsus berniūkštis. O ji – stropi ir drąsi panelė.  Ir tai truko galbūt keturis metus…. Kol per vienos klasiokės gimtadienį nepamačiau jos su kitu sėdinčios ant kelių… tas vaizdas iki šiol išliko akyse… Norėjau prieiti ir nustumti jį į šoną ir nusivesti ją.. bet juk tai kvaila ir juolab tai nebūčiau jokiais būdais išdrįsęs… aš tiesiog sėdėjau šalia jų ir žiūrėjau kaip jie meiliai šnekučiuojasi… akyse pradėjo kauptis ašaros, supratau jog ją praradau amžiams… o mes buvome tik trise tame kambaryje… dabar prisiminus ima šioks toks juokas…  vis tai truko gal penketą minučių. Štai pirmą kartą pajutau, ką reiškia, kai širdis klykia iš skausmo… čia buvo man pirmoji tokia skausminga pamokėlė……. žinoma, aš jos nekaltinu, kaltas tik aš pats… juk per savo drąsos stygių dar daug kentėjau… ir tik dabar aš su šia yda susitvarkiau.. išties nemažai teko pavargt.. bet juk tam padėjo mano valia…

Galbūt tai buvo mano pirmoji moters vizija, kurią nešioju iki šiol. Ieškau panašios į ją.. bet nerandu ir dėl to labai liūdna…

Bandžiau nuleist kertelę savo vizijai ir patyriau visišką fiasko. Su daug merginų bandžiau užmegzti santykius, nors ir pavykdavo nieko gero iš to neišeidavo….

Paskutinioji buvo tik pagundų rezultatas…. aš tiesiog pripratau prie jos, nors ir iš išvaizdos atrodė nepatraukliai… norėjau turėti moterį, kuri būtų šalia, suprastu, patartų…. o gal daugiau dėl lytinių santykių, vis tik aš su ja buvau… atsirado daugybė pagundų patirti tai ko niekad nebuvau patyręs.. aš žinoma tą ir bandžiau… bet nieko gero neišėjo… taip, man ji nepatiko, nebenorėjau būti su ja, ji nebuvo ta mano vizija… bet tas pripratimas ir įsijautimas į vaidmenį, kad „man ji patinka“ laikė mane prie jos. Galų  gale ji pati nutraukė santykius, pamačius, kad mes visiškai skirtingo charakterio… o aš net verkiau prie jos per išsiskyrimą… kažkas užgniaužė gerklę ir nieko negalėjau jai pasakyti… ir tai atsitiko tik per mano jautrią širdį, be galo jautrią…. kitas pasakys: kokia čia gali būti jautri širdis kai apgaudinėjama…. bet kaip sakiau, noras patirti, realizuoti pagundas reikalauja pasiaukojimo, turi užgniaužti savo valią, moralę, prieštaravimus ir pasinerti į nuodėmę……..

Gal ir gerai kad nieko nesakiau, nes tik būčiau skaudinęs ją. Taip, – iš šono atrodau savanaudis apgavikas… Bet juk yra daug faktorių, kurie lemia taip elgtis; pagrindinis iš jų – noras patirti „kūno malonumus“. Taip, dėl jų, manau dauguma pasineria į tokių santykių sūkurį.. į tokių netikrų ir suvaidintų jausmų jūra….

Dabar – įgyvendinęs savo pagundas, jokiais būdais nenerčiau stačia galva į tokių santykių liūną. Ankščiau ar vėliau būtų tas pats. Man reikia tai, ko trokšta širdis, o ne pagundos, nes tik širdyje yra tikri ir neapgaulingi jausmai….

Koks gi turi būti tas žmogus?

Į šį klausimą sunku atsakyti. Bet jis visada išnyra man į paviršių. Gal man neanalizuoti ir laukti kol kada nors pamatysiu kur nors gatvėje einančia panelę ir be jokių abejonių ir skrupulų ji patiks man tokia kokios aš trokštu. Sunkiai tikėtina…. bet man juk reikia dabar…. nenoriu laukti, nes skauda, taip skauda tą širdelę, ji labai liūdna. Bet reikia laukti laukti laukti…. tiesiog susigyventi su tuo…. aš kantrus… tik nežinau kiek laiko tai galėtų trukti… manau esu stiprus…. o gal tas laukimas iššauks dar naujų pagundų…. bet ne… šį karta neapgaudinėsiu savęs ir pasikliausiu valia….. ir tai nebus savęs žudymas iš lėto, tai tik grūdinimas savo sielos ir proto……. aš jau pripratęs prie to, nes gyvenime buvo daug įvairių situacijų, kur be savitvardos ir šalto proto neapseitum, silpnas žmogus palūžtų labai greitai….. ir tik ta savo neapsakoma Dievo dovanota valia išmokau gyventi…… būti stipriu dvasiškai. Taip, dvasiškumas pas mane stiprus, be galo stiprus……

O gal aš apie save per gerai galvoju? Gal aš toks pat kaip ir visi kiti, kuriems nerūpi dvasiškumas…… gal čia tik mano fantazijos……

Atsiuntė:  Mindaugas

Views All Time
Views All Time
1987
Views Today
Views Today
1
0 0