Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žemės dulkė. Ir jei turėčiau viską, bet neturėčiau Meilės, aš būčiau niekas. Meilė yra tarnas, kuris budi prie durų spėliodamas, kada pašauksi Tu. O ji nesirenka nei vietos, nei laiko neklausia tavo vardo ir kiek tau metų nesvarbu, sustoja ji prie tavo durų ir tyliai taria – ateinu. Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti, kuri nė mirksniui nepaliauja degti. Meilė nors akla, bet bet į jausmus surasti moka visada kelius.  Bet ji – dar daugiau. Ir kas gi? Kilnių geismų siautimas, keista būtybė, gimusi iš nieko, šaldanti liepsna, bemiegės naktys?. Įsimylėjusiems šviesos nereikia – pačių jų meilė šviečia jiems tamsoje. Ar meilė – tai kančia, ar liūdesys, ar didis džiaugsmas? Paklausk širdies! Ji nesumeluos ir nesuklys, kad meilė – tai pats gražiausias jausmas. Be jos gali numirti kiekvieno širdis, be meilės galima  būtų pavirsti kelio dulkėmis. Nors meilė suteikia ne vien tik džiaugsmo, bet ir begales kančių, mes vis tiek norime mylėti ir būti mylimos. Trokštame sudegti jo glėbio ugnyje, numirti ir ištirpti jo bučinyje.

Jei jums meluoja šie žodžiai, nebėra pasauly meilės! Aš tyliu.

Views All Time
Views All Time
3111
Views Today
Views Today
1
0 0