Kur buvo šventyklos?

Įdomu, ar lietuviai savo prigimtinėje religinėje sistemoje turėjo deivę, globojusią santykius tarp priešingų lyčių, kūnišką patrauklumą, meilę, santuoką? Mitologinis pasaulis yra realiojo atspindys – dangiškoji šeima tai idealus pasaulietinės modelis. Taip yra visose pasaulio tautų religijose. Tikėtina ir baltiškos kilties tautų kultūroje.

Populiarioje žiniasklaidoje vis paminima Milda, teigiama būtent ją buvus senovės lietuvių meilės ir piršlybų dievaite. Kitas klausimas, iš kur tos žinios? Ar išliko duomenų apie dievaitę Mildą patikimuose rašytiniuose šaltiniuose, ar bėra kiek tokios dievybės atminties tautosakoje ir folklore?

XIX a. Teodoras Narbutas (1784–1864) savo Lietuvos istorijos veikalo pirmajame tome, skirtame mitologijai ir išleistame 1835 m., išties aprašo dievaitę Mildą, globojusią meilės reikalus. Ir netgi nurodo vieną jos šventyklą buvus šalia Vilniaus, Antakalnyje, kitą – prie Kauno, Aleksote.

Tikra Lietuvos Kitera

Verta pacituoti šį tekstą, nes vėliau ne vienas interpretuotojas vis ką nors nuo savęs pridėdavo, pagražindamas meilės dievaitės įvaizdį. Taigi T. Narbutas rašo: „Milda yra meilės ir piršlybų deivė, kitaip Aleksota (Alexota). Kronikose apie ją nėra nieko konkretaus, vien šiokie tokie spėliojimai, tačiau padavimai, pasakojimai ir kai kurios liaudies dainos paaiškina tą mitą… Jai buvo skirtas balandžio mėnuo… O tyrimai tik vietiniai ir apima Kauno apylinkes, kur toji deivė, matyt, buvo ypač garbinama. Vienas iš to labai seno miesto priemiesčių iki šiol tebesivadina Aleksotu.

Antikos laikais buvo žinoma stebėtino gražumo nimfa, vadinta Alexota. Kaip pastebėjau, Kauno apylinkėse tam tikros rūšies kerėtojas ar kerėtojus, padedančius meilėje, kaimiečiai vadina mildauninkais (Mildawnikas).

Iš tenykščių vietų pasakojimų matyti, kad Lietuvos aukso amžiuje Kaunas su apylinkėmis buvo tikra Lietuvos Kitera. Nuostabi vietovė, marios savaime augančių gėlių, puošnesnių už kitas laukines. Gausybė erškėtrožių, o baltosios pilnavidurės rožės pačios želia brūzgynuose, kur anksčiau turėjo būti sodai, geras žemės derlingumas tai tik patvirtina.

Šiose laimingose Nemuno ir Neries pakrantėse gyvena iki šiol linksmiausi Lietuvoje ir maloniausių papročių žmonės; jų dainos beveik visuomet apie meilę, pulsuoja iš tiesų kiteriška jausmų jėga; iš jų ne viena apdainuoja Deivės Mildos grožį. Bet kai kas painioja šią patrauklią dievybę su deive Lietuva.
Esama padavimo, kad Vilniaus Antakalnyje, Gedimino sode, dabartinio šv. Petro vienuolyno vietoje, stovėjusi Mildos šventykla arba koplyčia. Buvęs Vilniaus universiteto architektūros profesorius ponas Šulcas tarp mirusio architekto Gucevičiaus popierių aptiko vieną rankraštį, patvirtinantį šį padavimą. Atsimenu tik tiek, kad šio padavimo patikimumu neabejota. Remdamasis šio rankraščio aprašymu, dailininkas Petras Rosis nupiešė tą gotiško stiliaus šventyklą.“ (Narbutas T. Lietuvių tautos istorija, Vilnius: Mintis, 1998. Vertė Rimantas Jasas).

Kurią dievaitę pripažinti?

Kitame knygos skyrelyje T. Narbutas dar rašo apie Kaunį, meilės dievaitį, deivės Mildos sūnų, lietuvių Kupidoną: „Šis nykštukas nuolat gyvena savo motinos, vadinamosios Mildos įsčiose, o ji buvo didelė meilikautoja ir valdė tos rūšies kerus: ji apskriedavo visą pasaulį oro vežimu, traukiamu poros baltų kaip sniegas balandžių, todėl jos valdžią visur pažino. Mildauninkai turėjo vaistų, žadinančių ir slopinančių meilę. Mūsų kraštuose dar išliko dainelė, susijusi su tuo dievuku: „Skrido Kaunis iš toli/ Kur vasara amžinoji…“
T. Narbuto samprotavimus apie meilės dievaitę 1847 m. veikale „Tikėjimas“ pakartojo populiarusis rašytojas Juzefas Ignacas Kraševskis (1812–1887), dargi susiedamas Mildą su likimo deive Laima.
Taigi T. Narbutas visą istoriją apie meilės dievaitės šventvietę prie Kauno išveda iš antikos deivės vardo sąskambio su priemiesčio Aleksoto pavadinimu. Miesto vardu pavadina dievaitės sūnų, o iš pirmojo pavasario mėnesio balandžio vardo piešia Mildos oro vežimą. Ir pateiktoji daina tikrai yra ne liaudies, o kokio smuklės eiliuotojo…

Siūta „baltais siūlais“

T. Narbuto žinios apie Mildos šventyklas – iš trečiųjų lūpų. Apskritai matyti, kad istorikas pats iki galo neapsisprendė, kuriai dievaitei, Mildai ar Lietuvai, meilės kerus pripažinti. Tikriausiai jam buvo sunku kūniškąją meilę atriboti nuo meilės Tėvynei. Ką beliko daryti geranoriui lietuvių mitologijos tyrinėtojui (ar greičiau kūrėjui), jeigu istorijos kronikos nieko apie meilės dievaitę nesako? Savo tyrinėjimų „baltų siūlų“ pernelyg neslepia nė pats autorius.

Tik keista, kad to nemato Mildos šventės propaguotojai mūsų laikais. Tiesą sakant, galima suprasti ir juos: tokio pobūdžio šventė visuomenei reikalinga, o komercinis Valentinas tikrai įsipyko. Pasikartoja pusšimčio metų istorija, kai rašytojas Balys Sruoga, skatindamas tautiškumą, sukūrė pjesę „Pavasario giesmė“. Pagal jos scenarijų romuviečiai šiandien ir rengia Mildos šventę, išdidžiai vadindami „senoviška“.

Jokie ankstesni nei XIX a. istoriografiniai mitologijos šaltiniai informacijos apie dievaitę Mildą nepatvirtina. Telieka peržvelgti etninės kultūros lobynus: papročius, tikėjimus, sakmes, dainas. Deja, ir čia Mildos vardo nerasime. Gal tik su juo sietinas balandžio mėnesio pavadinimas mildvynis, sutinkamas kai kuriose prūsiškose kalendrose (kalendoriuose). Ar tai ne sula, svaigaus pavasario gėrimas? Tiesa, esama Merkio intako Mildupio, sruvenančio iš Ašarinio ežero pro Perloją. Tai romantiškos sielos dzūkus įkvėpė kurti kunigaikščio Perliaus ir kunigaikštytės Mildos legendą.

Kad susirastų porą

Meilės dievaitės ženklų reikėtų ieškoti tradiciniuose jaunimo papročiuose. Žiemą iki pat Užgavėnių kaimo jaunimas rengdavo vakarones su muzika, pasišokimu, rateliais ir žaidimais.

Žemaitijoje jas vadindavo nibrėmis ir zuorėmis, Šiaurės rytų Lietuvoje – kuokynėmis, Vidurio ir Pietų – jaunimu ir gūžynėmis, Dzūkijoje – kalėduškomis. Prisišokę, prisidūkę imdavo žaisti netikras vestuves. Tarsi savotiškai ruoštis tikrosioms. Kuris bus jaunasis ir kuri – jaunoji? Čia tai jau reikia „iškepti gervę“. Vienas iš smarkesnių vaikinų susuka rankšluostį kietu žiužiu ir pliekia per krosnies šonus kartodamas: „Kepi, kepi gervę!“ Nuo krosnies kas nors atsiliepia: „Tegul kepi, kur nekepsi!“ Tas klausia: „Katras katro?“ Nuo krosnies ir sako du vardus, vaikino bei merginos. Tuodu ir būtų žaidybinių vestuvių „jaunieji“, jeigu išlaikytų bandymą, ar tinka į porą. Susodina juodu ant suolo nugaromis ir duoda ženklą atsisukti vienam į kitą. Jeigu pataiko abu ton pačion pusėn, bus pora, tada gali ir pasibučiuoti. Jei ne, gauna per nugaras mušti žiužiu. Taip suporuojamas ir visas vestuvinis pulkas. O kas liktų vienas, pabus „kunigu“.

Kodėl žaidime „kepama“ būtent gervė? Atsakymas Užgavėnių tradicijoje: gervė – vienas svarbiausių persirengėlių vaikštynių dalyvių. Įdomi jos vaidybinė funkcija: turi pažnaibyti mediniu snapu merginas, ypač tas, kurioms jau labai laikas tekėti. Kad neliktų dar metams „ant pernykščių šiaudų“ – nesuradusios sau poros. Vidurio Lietuvoje gervių pulkelis vaikščiodavo atskirai nuo kitų persirengėlių, lankydamas tik tuos namus, kuriuose gyvena merginos. Ten numeta joms po plunksną, – skriskime kartu iš gimtųjų namų!

Kur slepiasi meilės atmintis

Tikroji gervė irgi geba sužadinti jausmus. Kaip būna ilgu, išgirdus rudenį sidabrinius gervių atsisveikinimo trimitus… O pavasarį nustebina gracingieji vestuviniai gervių šokiai – jokie kiti paukščiai taip nemoka. Vienas paukštis lenkiasi, kaklą išrietęs, stveria snapu ką nors nuo žemės, meta į orą, kojas pariečia. Kitas taip pat pašoka iš paskos, raitydamas kaklą…

Žemaičių dainoje „Lek gervė, lek gervelė“ kalbama apie šeimyninius rūpesčius – lizdo sukimą, vaikelių „vedimą“. Taigi aiškėja, kad po gervės plunksnelėmis slepiasi meilės ir piršlybų dievybės atmintis. Gervė yra labai tikėtinas jos įvaizdis senojoje baltų mitologijoje. Tačiau dainose ši prakilni paukštė retai minima. Gal todėl, kad mitinis personažas turi būti nekasdieniškas, švytėti stebuklingomis spalvomis.

Toks yra dainų povas, žinomas taip pat ir daugelio kaimyninių tautų folklore. Žinia, gal ir lietuvio matytas kada kurio nors dvaro sode. Povas tikrai dažniau minimas jaunimo dainose. Pavyzdžiui, velykinių lalautojų dainoje girdime: „Tavo dvare didi dyvai, po žaliaisiais jovarėliais povos laksto, plunksnas barsto“. Ir žemaičių vestuvinėje dainoje: „Atliekė povelis į rūtų darželį“.

Proga parodyti jausmus

Taigi meilės deivė į žemę nusileidžia kaip gervė ar povė. Ne veltui spalvingoji vaivorykštė kartais pavadinama gervės juosta. Bet meilės deivės vardo tautos atmintis nebeišsaugojo: po Lietuvos krikšto griežtėjant sociumo papročiams, pirmiausia teko išmesti jausminės sferos dievybes.

O pavasarį, vasaros pradžioje Lietuvoje vykdavo net trys tradicinės šventės, per kurias jaunimas galėdavo atviriau savo jausmus parodyti. Tai Pempės diena (kovo 19-oji, Juozapinės, Pusiaugavėnis, Krykštai), Gegutės šventė, antroji Sekminių diena, vadinama Ryteliu arba rytagonėmis. Tikėta, kad lygiai vidurdienį per Krykštus (Pusiaugavėnį) miške įvykstąs stebuklas – rausvais žiedais apsipiląs lazdynas. Tik žydi jis labai trumpai. Kas lazdyno žiedelį spėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Net patikusią mergaitę galima prisivilioti, jei lazdyno žiedelį pavyktų nemačiom užmesti jai už drabužių. Per Juozapines, nors dar tęsiasi gavėnia, bažnyčioje ir sutuokdavo; žinoma, jeigu jau labai prireikia. Gegutei pirmą kartą užkukavus, merginos vakaronėje išsirinkdavo sau po tris brolelius. O per Rytelį būdavo žaidžiamos vestuvės, juokais suporavus kaimo jaunimą į tariamų jaunųjų palydą.

O mūsų laikais geriausi Lietuvos kino ir televizijos kūriniai apdovanojami Sidabrinės gervės skulptūrėlėmis. Už meilę kūrybai…

Views All Time
Views All Time
1618
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn