Lietus. Tūkstančiai mažų lašelių atsitrenkia į šaltą žemę. Ir išnyksta… Niekas jų neprisimins, ne visus pastebėjai ir tu. Ne visus net ir labai norėdamas pastebėtum. Tūkstančiai atskirų pasaulių išnyksta tau nė nespėjus suprasti, kad jie išvis egzistuoja…

Ašaros. Kaip ir lietus. Tik jos sūrios. Bet juk ir jos – tai tūkstančiai mažų pasaulių: džiaugsmo, skausmo, nevilties… Juk lyja kiekvieno mūsų širdyje. Dideliais, sūriais ir sunkiais lašais. Jie rieda, atsitrenkia, dūžta ir paberia mln. aštrių šukių, kurios sminga į tavo sielą taip skaudžiai, kad nejučia viskas ištrykšta ir prasiveržia į išorę… Bet prasiveržia retai. Juk mes pripratę viską slėpti. Ir tai ne visada tu tai supranti, net tą akimirką, kai labiausiai tavęs reikia šalia…

Ne viskas vien žodžiais pasakoma…

Rašau SMS į orą. Žiūriu į dangų ir noriu verkt. Aš verkiu kai labai tavęs noriu. Man skauda, kad tu ne čia.

Tai kaip filme. …būtų kitaip jei tu būtum, pavyzdžiui, miręs, ir aš verkčiau norėdama, kad būtum šalia. Juk žinočiau, kad taip niekada nebus, todėl tas skausmas būtų nepakenčiamai blogas. Štai kur skirtumas.

Man sunku kvėpuot. Iš meilės plyšta plaučiai. Ir kas sugalvojo, kad mylima širdimi? Kvailystė. Mylima plaučiais. Įkvepiu ir krūtinė prisipildo paralyžuojančio jausmo… Myliu iš visų plaučių.

Ieškau tavęs pravažiuojančiuose taxi, praeivių veiduose, reklamų stenduose.
Mintyse bučiuoju tavo pilvą. Liečiu kaklą.

Laukiu tavęs. Žinau, kad šiandien neateisi, nes pati tau to neleisiu…

Myliu tave. Ir man daugiau niekas nerūpi.
Myliu tave, ir tai progresuoja. Susirgsiu plaučių vėžiu.

Kalbu su tavim. Kraustausi iš proto dėl tavęs. Kuriu kvailus eilėraščius tau. Rašau tau laiškus. Galvoju apie tave. Tu Tau Tave Su Tavim Be Taves.

Meilė niekada nebūna banali. Banalūs tik žodžiai.

Gyvenime būna tokių akimirkų kaip ši, kada apie tave tarsi sustoja laikas. Nežinia kodėl, staiga pasidaro labai liūdna. Tiksliau ne liūdna, o tuščia. Tuščia aplink tave, tuščia tavyje. Visi jausmai nusidažo pilka sąstingio spalva. Vaikštai pirmyn atgal kaip apdujęs ir viskas krenta iš rankų. Atsisėdi su didžiuliu puodeliu žalios arbatos ant lovos, įsijungi radiją, kuri groja tokias pat pilkas ir tuščias dainas, kurios tarytum traukia prie žemės. Įsmeigi apsiblaususį žvilgsnį į debesis, slenkančius dangumi, už lango. Tik jie ir parodo, kad aplink tave vis dėlto vyksta judėjimas. Debesys lekia bekraščiu dangumi kažkur į tolį. Skuba, bėga viena kryptimi ir nė minutėlei nesustoja. Norėtum pakilti iš savo vietos ir kartu su jais lėkti į tą begalinį žydrumą. Nors trumpam atsikratyti tos nelaimingos pilkos spalvos. Bet debesys aukštai, jiems nerūpi tavo ilgesys. Užsimerki. Bandai įsiklausyti į savo mintis. Deja, galvoje tylu ir tuščia. Tu sėdi ir lauki, kad kas nors ateitų ir prikeltų tave iš tos tuštumos, kuri jau ima po truputį trinti tave iš gyvųjų tarpo. Bet niekas neateina. ir tu tyliai numiršti.

O dabar keli sakiniai TAU………

Neturėdami, mes turime labai daug. Nerasdami, mes atradome daug. Nematydami, mes pamatėme vienas kitą. Nepažindami, susitikę mes apsikabiname kad pažintume. Nejausdami, mes pajuntame…

Galiu sakyti kad nesuvokiu to staigaus jausmo, bet ar nemeluoju sau… Sakyti, kad nepasiilgstu tavęs taip pat būtų kvaila, nes noriu vėl liesti tavo akis, smakrą, lūpas ir jausti aistrą… Jausti, kad esu, kad atgimė mano širdis. Nebūdami, mes esame kartu ir tai aš vadinu… Meile…

… Ir dar pasakysiu, kad ir koks tu būtum, kad ir kokiu pavidalu pas mane sugrįžtum, aš rasiu savyje tą dvasios stiprybę tave pažinti….

Atsiuntė:  Inga

Views All Time
Views All Time
2366
Views Today
Views Today
1
0 0