Pastarosiom dienom vaizdai, iš mūsų buvimo kartu, prieš akis lyg filme pagreitintam tik sukasi, sukasi, bėga. Mūsų pieva, maudynės ežere, kai lipant nuo kalno, pirmąkart paėmei mane už rankos, kai guliu skaitydama knygą kambary, ir tu įeini netikėtai ir mes mylimės nors aplink namuose pilna žmonių, kai tu sėdi mano virtuvėje priešais mane, ir geri mano paruoštą kavą iš mano mažų porcelianinių puodelių, ir kai aš pasipūtus bandau vaidinti, kad pykstu ant tavęs dėl mūsų tokių santykių, o tu sėdi žiūri į mane ir tavo akys juokiasi, ir kai pasilinksminime tavo namuose, tu išsivedi mane šokti, ir visas pasaulis aplink išnyksta, lieka tik tavo rankos, tavo artumas, o kai tu snaudi, aš glostau tavo nugarą ir negaliu sulaikyti graudulio, todėl atsikeliu ir išeinu, nes žinau, vis tiek, kad turėsiu išeiti, ir einu per namo, bliaudama kruvinom ašarom, nematydama kelio po kojom, ir kai eidama keliu pamatau nuvažiuojančią tavo mašiną ir neviltį tos akimirkos ir džiaugsmą kai tu grįžti, mane pamatęs, ir paimi kartu, ir kai gulėdama šalia, žiūriu į tavo veidą liečiu pirštais, ir aš žinau, kad tai laikina ir noriu įsiminti, kad šio prisiminimo man užtektų ilgam, akimirka galbūt paskutinė, o gal dar ir ne, ir kai tau išėjus, aš guliu įsikniaubus į savo ranką, uosdama savo kūną, nes jis kvepia tavim ir svaigdama nuo to kvapo, ir tą paskutinę mūsų akimirką, kai tu, atsiklaupęs prie mano lovos, glostai mano kaklą, norėdamas nuraminti, nes ką tik pasakei, kad viskas – pabaiga, o aš staiga suvokiu, kad taip iš tiesų jau viskas ir nebelieka vilties ir mano pasaulis sugriūva, palaidodamas mane nesuvokiamam skausme, žemė veriasi po kojom ir atrodo nebeištversiu. Ir tuos metus po to, kai elgiuosi lyg paklaikus, kai iš skausmo nebesuvokiu, nei kur einu, nei ką veikiu. Kai noriu rėkti visam pasauliui kokia esu nelaiminga, kad neištversiu, nebegaliu. Bet ištveriu ir gyvenu, tik skausmas niekada nepraeina, jis nuslopsta, bet vėl grįžta, jis išblanksta ir vėl išryškėja, bet jis visąlaik su manim, kaip ir jausmas tau. Man nepavyko jo palaidoti. Šešiolika metų be tavęs, su tavim savo mintyse, savo širdyje. Metai vienatvės, nes niekas taip ir nesugebėjo pakeisti tavęs. Tik su tavo dukra, kuri taip ir užaugo, nepažinusi tėvo, nes tu išsigandęs mūsų abiejų išsižadėjai. Ar tu laimingas, dėl to tapai, Robertai?

Atsiuntė: Jūratė

Views All Time
Views All Time
1481
Views Today
Views Today
1
0 0