Nuosavas namas. Pirmojo aukšto kambarys. Ten aš – penkiolikmetė, romantiškų svajų prikimšta galva, trokštanti meilės, švelnumo, JO šilumos. JIS įeina, bet kažkaip ne taip, kaip visuomet, žengia tokiu žingsniu, lyg manęs nė nebūtų. Nors aš šalia, žvelgiu į JĮ. O JO žvilgsnis toks trumpas, bet tiek daug pasakantis: „Tu – niekas, esi man tuščia vieta“. JIS žvelgia taip, tarsi manęs nė nematytų. O mano mažas pasaulėlis dūžta į šipulius. Širdis perverta skausmo ir JO abejingumo.

Pabundu – tai tik sapnas. Deja, po savaitės tampantis realybe. JIS, JO draugas, draugo sesuo ir aš su pussesere susitinkam ant tilto, pajūry. Aš žvelgiu į JĮ tokiu deginančiu žvilgsniu, o JIS šaltai ir abejingai… Ir praeina pro mane, kaip sapne.

Man jau septyniolika. O aš kasdien: tiek ryte, tiek įdienojus, tiek vakare galvoju apie JĮ – žmogų, pakeitusį mano gyvenimą taip, kad šiandien aš nebeatpažįstu savęs. Tapau tokia atšiauri, kad visus man bent kuo neįtikusius vaikinus siunčiu į visas pasaulio puses, atvirai juokiuosi iš man rodomo dėmesio. Nėra nė vieno man patinkančio žmogaus, nes nė vienas nepanašus į JĮ: tai ne tokio amžiaus, tai per žemas, tai per aukštas, tai ne žaliaakis, tai ne krepšininkas, tai nesimoko gerai, tai raštas ne toks gražus, tai ne gimnazistas, tai… Ir taip pasaka be galo.

Iki pažinties su JUO nekenčiau sporto, o labiausiai – krepšinio. Dabar alpstu dėl šios sporto šakos. Žiūrėdama varžybas, visuomet prisimenu JĮ. Jau nekalbu apie tai, kad „Lietuvos ryte“ žaidžia JO bendravardis. Tuomet, matydama tą žaidėją, įsivaizduoju, jog tai – tas mano širdį pavergęs ir sudaužęs vaikinas.

Ir nors JO nekenčiu, nors JIS sugriovė mano svajones, bet per tą vasarą suaugau. Supratau, kokie žiaurūs būna vaikinai, žaidžiantys svajonių pasaulyje gyvenančių paauglių mergaičių jausmais. Ir nors JIS manęs nė neprisimena, bet aš tikiu, jog mes dar kartą susitiksim, aš dar kartą pažvelgsiu į JO akis ir pasakysiu, kad, nepaisant visko, negaliu JO pamiršt ir neįsivaizduoju savęs, mylinčios kažką kitą. Nes aš per daug prieraiši ir ištikima. Nekaltas flirtas, sujungęs mūsų širdis vos kelioms akimirkoms, man virto visu gyvenimu.

Ir aš JO laukiu ir lauksiu amžinai. Nes trokštu būti JO. Nes noriu JO akyse matyti meilės liepsną. Nes tai – didžiausias mano gyvenimo tikslas. Aš nemoku pralaimėti. Todėl nesusitaikysiu su tuo praradimu. Tol, kol neišgirsiu: „myliu“ ir „atleisk“…

Atsiuntė: Sandra

Views All Time
Views All Time
1566
Views Today
Views Today
1
0 0